Zacharijo knyga

Zacharijo knyga yra vienuoliktoji Dvylikos pranašų raštų kolekcijos knyga.

Zacharijo knyga pavadinta pranašo vardu. Pagal įžangoje pateikiamą datą Jeruzalėje jis pranašavo nuo 520 m. pr. Kr. iki 518 m. pr. Kr. Tuo metu persai perėmė valdžią iš babiloniečių. Kai kurie judėjų tremtiniai grįžo iš Babilonijos tremties į savo kraštą. Zacharijas, priklausęs kunigų šeimai, veikiausiai buvo vienas iš jų. Kartu su savo amžininku pranašu Agėju Zacharijas uoliai rūpinosi Jeruzalės šventyklos atstatymu. Jis taip pat minimas Ezros 5–6 skyriuose.

Zacharijo knyga kalba apie Dievo pyktį, kuris pasireikš prieš prasidedant naujiesiems laikams, kuomet Dievas vėl rūpinsis savo žmonėmis. Jeruzalė ir Judas bus atstatyti. Judas vėl taps Dievo tauta, o aplink esančios priešiškos tautos bus nugalėtos.

Jeruzalė ir atstatyta šventykla čia turi lemiamą vaidmenį.

Pagrindinė Zacharijo knygos tema – šventyklos atstatymo būtinumas ir svarba. Atkurtoji Jeruzalė turi tapti Dievo viešpatavimo miestu, dangiškojo pasaulio centru ir ramybės vieta visoms tautoms.