Jonos knyga

Jonos knyga yra penktoji Dvylikos pranašų raštų kolekcijos knyga.

Jonos knyga pavadinta pagrindinio jos veikėjo, pranašo Jonos, vardu. Skirtingai nuo kitų pranašų knygų, Jonos knygoje pasakojama apie patį pranašą.

Knygoje kalbama apie Dievo ir žmogaus santykį. Atrodo, kad Izraelio Dievas yra visų žmonių ir visiems žmonėms prieinamas Dievas.

Knygoje taip pat kalbama ir apie Dievo gailestingumą: jis apsaugo Ninevės gyventojus nuo jiems gresiančios žūties, nes jie pasikeičia. Dievo gailestingumas pasiekia ne tik Ninevės žmones, bet ir gyvūnus (Jonos 4:11).

Jonos žinia kontrastuoja su Dievo gailestingumu, ypač paskutiniame skyriuje. Pranašui Jonai sunku nuolankiai pripažinti, kad Dievas Ninevę išgelbsti.

Kai Joną Dievas paprašo nuvykti į Ninevę, jis pabėga laivu priešinga, Taršišo, kryptimi. Prasidėjus audrai laivo įgula išmeta Joną į jūrą, kad ši nurimtų. Tada Joną praryja bangžuvė ir po trijų dienų išspjauna į sausumą.

Tad Jona galiausiai vyksta į Ninevę ir skelbia miesto sunaikinimą. Tačiau šio miesto gyventojai ima atgailauti ir Dievas atsisako savo plano. Pranašas Jona supyksta ir puola į neviltį dėl to, kad miestas buvo išgelbėtas. Ši istorija baigiasi Dievo priekaištu Jonai, išsakomu retorinio klausimo forma. Baigiamąjį žodį taria šio pasakojimo skaitytojas.

Jonos knygos tekstas daugiausia parašytas proza, bet vienas skyrius yra poetinis: tai malda – psalmė}.

Ši istorija itin gerai sudėliota. Pasakojama paprastai ir atvirai, tačiau su daugybe pasikartojimų bei kontrastų. Stilius nesudėtingas, su itin gyvais dialogais. Psalmės kalba šiek tiek pakylėta; ji ganėtinai artima daugeliui kitų psalmių, pavyzdžiui, „vandens“, „gelmių“ ir „mirties“ įvaizdžiais (žr. Psalmę 69 ir Psalmę 88).

Pagal žydų liturgiją pranašo Jonos knyga skaitoma per Jom Kipuro, Atpirkimo dienos, šventę. Viena to priežasčių – krypties pakeitimo ar atsivertimo tema, esminė ir taip pat būdinga šiai šventei.