Joelio knyga

Joelio knyga yra antroji Dvylikos pranašų raštų kolekcijos knyga.

Joelio knyga pavadinta pranašo, kuris paminėtas pirmoje įžangos eilutėje (Joelio 1:1), vardu. Apie jį mažai žinoma. Dažniausiai manoma, kad jis savo pranašišką tarnystę vykdė Judėjoje ir Jeruzalėje.

Pranašo Joelio knygoje minimas miesto gyventojus užklupęs baisus maras tampa ženklu, nusakančiu, kokia baisi bus Viešpaties diena. Bet jei žmonės parodys tikrą gailestį, Dievas ateis jiems į pagalbą.

Kai kurie mokslininkai mano, kad ši knyga savyje nėra vienas literatūrinis vienetas – ją sudaro kelios dalys, kurios vėliau buvo sudėtos į visumą. Tačiau pranašo Joelio knygą galima nesunkiai perskaityti kaip vientisą vienetą.

Pagrindinė Joelio knygos tema – Viešpaties diena. Ta diena atneša ne tik nuosprendį ir sunaikinimą, bet taip pat išganymą bei gerovę tam, kuris atgailauja. Knygoje siekiama paraginti klausytojus be paliovos atgailauti.

Joelio knygoje yra įvairių rūšių pranašiškų tekstų, tarp jų ir raginimas gailėtis bei daryti atgailą mainais į palaiminimo bei atstatymo pažadą. Pranašas ir Dievas kalba pakaitomis.

Tonas atkaklus ir emocionalus. Knygos stilius poetiškas, su paralelizmų pavyzdžiais, vaizdiniais ir asonansais. Svarbiausiose teksto vietose įsiterpia prozos tekstų.

Joelio knyga Biblijoje eina po Ozėjo ir prieš Amoso knygas. Tai nėra sutapimas. Ozėjo knyga išsako labai konkrečius priekaištus ir baigiasi raginimu atgailauti (Ozėjo 14:1-3). Joelis šią temą tęsia sutelkdamas dėmesį į nelaimę, kurią patiria Judo karalystė, ir baigia (Joelio 3:16) ten, kur perima Amosas (Amoso 1:2), skelbdamas apie Dievo valios pasireiškimą nuo Siono kalno. Joelis ir Amosas savo raštus užbaigia pažadais apie būsimą gerovę (Joelio 3:18 ir Amoso 9:13-15).

Šias sąsajas veikiausiai pridėjo vėlesni šių trijų knygų redaktoriai. Jie pasinaudojo Joeliu siekdami, kad Ozėjo ir Amoso žinia, skirta Izraeliui, būtų tiek pat svarbi ir Judui. Siono kalnas kaip šventa vieta yra labai svarbi tema.