Ozėjo knyga

Ozėjo knyga yra pirmoji Dvylikos pranašų raštų kolekcijos knyga.

Ozėjo knyga pavadinta pranašo, paminėto pirmoje įžangos eilutėje, vardu. Pagal Ozėjo 1:1 savo pranašišką veiklą jis pradėjo VIII a. pr. Kr., tuo metu, kai Judą valdė keturi karaliai: Uzijas, Jotamas, Ahazas ir Hezekijas. Izraelio karaliumi tuo metu buvo Jehoašo sūnus Jeroboamas. Ozėjas buvo pranašų Izaijo, Amoso ir Michėjo amžininkas.

Apie Ozėjo gyvenimą žinoma mažai; Ozėjo 1-3 pateikia tik kelias neaiškias užuominas.

Knygą sudaro dvi dalys: Ozėjo 1-3 ir Ozėjo 4-14. Pirmoje dalyje yra du pasakojimai apie Ozėją ir moterį svetimautoją. Jos neištikimybė yra Izraelio tautos neištikimybės Dievui metafora.

Antroji dalis apima eilę pranašysčių, kuriose pateikiami kaltinimai tautai bei jos vadovams, skelbiamas Dievo teismas ir atskleidžiama socialinė neteisybė, kuria Dievas piktinasi. Šioje dalyje taip pat apžvelgiama Izraelio tautos istorija. Galiausiai skaitytojas kviečiamas būti išmintingu ir pripažinti Dievo teisumą.

Pagrindinė knygos tema yra sandora užantspauduotas Dievo ir Izraelio tautos ryšys. Tekste šie santykiai dažniausiai pateikiami kaip santuoka, kurioje moteris (Izraelis) yra neištikima savo vyrui (Dievui).

Izraelio neištikimybė įvardijama stabmeldyste, socialine neteisybe ir priklausomybe nuo svetimų kraštų, Asirijos ir Egipto, paramos. Dievas savo mylimajai priekaištauja dėl daugybės dalykų. Bet nepaisant visko, jis toliau myli Izraelį ir bando ją susigrąžinti.

Knyga siekiama paraginti klausytojus atgailauti ir visiškai atsiduoti Dievui.

Ozėjo tekstas laikomas vienu sudėtingiausių Senojo Testamento tekstų.

Knygoje yra įvairių tipų pranašysčių, įskaitant kaltinimus, bausmių skelbimą, pranašystes apie išganymą ir atpirkimo giesmę.

Proza ir poezija kaitaliojasi tarpusavyje. Stilius dažniausiai paprastas, kartais lyriškas ir išraiškingas. Tonas dažnai aštrus, karštas ir pilnas kartėlio. Kalbos vartojimas tai vienur, tai kitur – šokiruojantis ir tiesus.