Biblijos istorija
Bažnyčios augimas
FOTO: Efeze susidūrė graikų kultūra ir romėnų valdžia. Misterijų kultas ir krikščionių bendruomenė gyvavo vieni šalia kitų šioje imperijos sankirtoje.
Biblijos pradžia: ištakos ir kertiniai klausimai
Kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo kultūros ir religijos, anksčiau ar vėliau kyla egzistenciniai klausimai apie pasaulį, žmogaus gyvenimą ir Dievą. Pirmieji vienuolika Pradžios knygos skyrių yra Biblijos pradžioje, nes juose bandoma atsakyti į įvairius klausimus. Kodėl pasaulis yra toks – nuostabus, bet vis tik netobulas? Ar jis buvo sukurtas ar atsirado atsitiktinai? Ar žmogus jame turi kokią nors misiją? Kaip nekaltas vaikelis tampa nusikaltėliu? Iš kur tarp žmonių kyla ginčai, viešpatavimas ir nesusipratimai? Ar galima žudyti gyvybę? O svarbiausia – ar yra kas nors, kas laiko mūsų gyvybę savo rankoje?
Evangelijos išplitimas
FOTO: Akveduko likučiai Cezarėjoje
Išėjimas iš Egipto
Išėjimo
Jėzaus gimimas
Dvi iš keturių Evangelijų – Evangelijos pagal Matą ir Luką (1–2 skyriai) – šiek tiek pasakoja apie Jėzaus gimimą. Pirmuose dviejuose savo Evangelijos skyriuose Lukas meniškai susieja istoriją nuo apreiškimo apie Jėzaus gimimą iki dvylikamečio Jėzaus šventykloje su Jono Krikštytojo gimimo priešistore. Taip jis parodo, kaip Dievas paskutinio Senojo Testamento pranašo – Jono – gyvenimą nukreipia į Atpirkėjo atėjimą, o su šiuo Atpirkėju prasideda naujas Išganymo metas. Šio Išganymo nešėjo skiriamieji ženklai – vystyklai ir ėdžios, taigi – skurdas ir vaikiškas bejėgiškumas – skausmingai pakoregavo visus tuometinius (ir dabartinius) lūkesčius dėl išganymo ir Išganytojo. Šį įvaizdį atitinka ir tai, kad angelas žinią apie gimimą praneša visų pirma piemenims, kuriuos, panašiai, kaip muitininkus, Jėzaus laikais niekino įtakingi religiniai sluoksniai.
Jėzaus nukryžiavimas ir mirtis
FOTO: Sodo kapas Jeruzalėje parodo, kaip Jėzaus laikais atrodė kapavietė (Dag Smemo, Jungtinės Biblijos draugijos)
Jėzaus prisikėlimas
Naujasis Testamentas neparodo paties Prisikėlimo. Šis įvykis, pranokstantis visas žmogaus vaizduotės ribas, vaizduojamas netiesiogiai, per žmonių patirtis ir liudijimus: Jėzus gyvas, Dievas Jį prikėlė iš numirusiųjų.
Jėzaus viešosios veiklos pradžia
Sulaukusį maždaug 30 metų Jėzų Jonas pakrikštija Jordane. Evangelijose pasakojama, kad krikštijant ant Jėzaus nusileidžia Dievo Dvasia ir parengia Jį būsimai misijai (Lk 3, 21–22). Po to Jėzus trumpam pasitraukia į dykumą – vidinio pasirengimo ir Dievo artumo vietą (žr. 52 psl.). Tada pradeda burti apie save mokinius, mokyti ir gydyti ligonius. Jo žodžiuose ir darbuose žmonės atpažįsta galią, kurią pats Dievas Jam suteikė (Mk 1, 21–28) ir jie mato, kad Dievas yra visame Jo elgesyje, veikime ir mokyme. Jis taip skelbia ir išgyvena Dievo buvimą, kad su juo susitikę žmonės jaučia, kad Dievas yra visai arti jų.
Jonas Krikštytojas
Visose keturiose Evangelijose pasakojama, kad prieš Jėzui pradedant viešąją veiklą, pasirodo Jonas Krikštytojas, ruošęs tautą Jėzaus atėjimui ir Jo Žiniai. Jonas yra dykumos žmogus. Dėl savo asketiško pamaldumo jis galimai buvo susijęs su pamaldžia Kumrano bendruomene. Jo skelbimą stipriai veikė pranašas Izaijas. Po ilgo laiko, kai Izraelyje nebebuvo likę pranašų, jame, regis, dar kartą susivienijo visa, kas buvo būdinga senųjų laikų didiesiems pranašams. Jis, kaip ir jie, belaukiant Dievo kaip Teisėjo, reikalauja besąlyginio žmonių atsivertimo, kuris neštų regimų vaisių, keistų gyvenimą ir nukreiptų jį Dievo link. Šios naujos pradžios ženklan jis juos krikštija Jordane. Panardinimu į vandenį pakrikštytieji jau iš anksto simboliškai pasiduoda Teismui, kad tada, kai jis ateis, jiems būtų atleistos nuodėmės ir jie būtų išgelbėti. Laikydamasis senųjų pranašų tradicijos, Jonas taip pat nesidrovi kritikuoti savo krašto valdovo Erodo Antipo blogo elgesio, todėl yra įkalinamas ir galiausiai jam įvykdoma egzekucija (Mk 6, 17–29). Daugelis tų, kuriebuvo jo pakrikštyti, greičiausiai laikė jį Mesiju, skelbiančiu apie tuoj įvyksiantį Dievo įsikišimą.
Kanaano užkariavimas
Mirus Mozei, izraelitai, vadovaujami Jozuės, atvyko į Pažadėtąją žemę. Jozuės knygoje pasakojama, jog jie turėjo ryžtingai kovoti, kad užkariautų Kanaano kraštą. Aprašomi trys karo žygiai: pagrindinis puolimas prieš Jerichą, vienas mūšis krašto pietuose ir kitas – šiaurėje. Giminės įsikūrė skirtingose teritorijose. Krašto užkariavimą Jozuė suvokia ne vien kaip karinį veiksmą. Įvykiai vyksta taip, kad išsyk tampa aišku: tauta kraštą užima ne dėl savo karinio pranašumo, bet su Dievo pagalba, dėl kurios griūva sienų mūrai (Joz 6) ir kuri krašto gyventojams kelia baimę ir išgąstį (Joz 2, 9–11; 10, 10–11; 11, 6–8).
Karalių laikotarpis
Izraelitams užėmus Kanaano kraštą, iš pradžių šalį valdė teisėjai (žr. 26 psl.): karo metu jie vadovavo kariuomenei, o esant taikai – vykdydavo teisingumą.
Karalystės padalijimas
Po karaliaus Saliamono mirties kilo konfliktas tarp šalies šiaurės ir pietų. Valdant Saliamono sūnui Rehabeamui, šiaurinės giminės susiskaldė ir 927–926 m. pr. Kr. sukūrė savo valstybę –
Nepatogusis apaštalas Paulius
ILIUSTRACIJA: Apaštalas Paulius (nežinomas dailininkas, apie 1600m. Rijksmuseum)
Paskutinės Jėzaus dienos Jeruzalėje
Jėzaus kančios kelionė iki Jo mirties paskutinę Jo gyvenimo savaitę vyksta Jeruzalėje. Toliau pateikiama Evangelijoje pasakojamų įvykių apžvalga.
Pauliaus misijų kelionės
Apaštalų darbų pasakojimai apie tris dideles Pauliaus misijų keliones skamba kaip didingas Evangelijos pergalės žygis. Tačiau tikrovė buvo nepalyginamai sunkesnė. Tai galima numanyti ne tik dėl milžiniškų atstumų, bet ir dėl skirtingų religinių ir politinių interesų, su kuriais Romos imperijos miestuose susidūrė dar jauna krikščionybės Žinia.
Pirmosios krikščionių bendruomenės
Sekminės Jėzaus sekėjams žymi esminę naują pradžią: Lukas Apaštalų darbuose 2, 1–13 pasakoja, kaip ant jų nusileidžia Šventoji Dvasia. Taip sustiprinti mokiniai, po Jėzaus mirties iš pradžių pasislėpę iš baimės, ima drąsiai mokyti ir tęsia Jėzaus darbus. Vis daugiau žmonių prisijungia prie jų bendruomenės. Čia slypi krikščionių Bažnyčios ir bendruomenės ištakos.
Protėvių istorija
Pradžios knygos antroje dalyje surinktos Izraelio tėvų ir motinų istorijos.
Tarptestamentinis laikotarpis
Paskutinius Senojo Testamento ir Naujojo Testamento įvykius skiria daugiau nei 400 metų. Beveik nieko nežinome apie šimtmetį po Ezros ir Nehemijo pasirodymo.
Tremtis – judaizmo lopšys
Judaizmas savo „pirmąją“ valandą išgyveno 587 m. pr. Kr. Šventasis Jeruzalės miestas su Dievo buveine buvo sunaikinti babiloniečių, o tauta paimta į nelaisvę. Išnyko visi iki tol egzistavę išoriniai Izraelio pamatai. Tačiau būtent šiuo kritiniu momentu gimsta naujas suvokimas, kas yra jų tapatybė, ir šis naujas suvokimas buvo toks pažangus, kad iki šiol daro poveikį judaizmui, bei – kitu būdu – taip pat ir krikščionybei.
