Tarptestamentinis laikotarpis

Paskutinius Senojo Testamento ir Naujojo Testamento įvykius skiria daugiau nei 400 metų. Beveik nieko nežinome apie šimtmetį po Ezros ir Nehemijo pasirodymo.

332 m. pr. Kr. graikų valdovas Aleksandras Didysis užkariavo Siriją ir Palestiną ir taip užbaigė persų valdymą Judėjoje. Rytuose ir visame Viduržemio jūros antikiniame pasaulyje prasidėjo helenistinis amžius, t. y. įsivyravo graikų kalba ir kultūra. Judaizmui Palestinoje taip pat teko susidurti su helenistinio pasaulio kultūros poveikiu.

Po Aleksandro mirties jo įpėdiniai pasidalijo karalystę. Judėja pirmiausia atitenka Egiptą valdžiusiai Ptolemėjų dinastijai, suteikusiai jai religijos laisvę, o tada – Siriją valdžiusiems seleukidams. Jei prieš tai žydai galėjo laisvai išpažinti savo religiją, tai seleukidų karalius Antiochas IV Epifanas siekė, kad įsivyrautų helenistinis gyvenimo būdas, todėl uždraudė apipjaustymą ir šabo poilsį – itin svarbius judaizmo ženklus nuo tremties laikmečio – bei aukų atnašavimą. Dar blogiau – jis leido apiplėšti šventyklą ir joje įrengti altorių Dzeusui (168 m. pr. Kr.). Po to kilo Makabiejų sukilimas, kurio pavadinimas kildinamas iš svarbiausio sukilimo vado vardo – Judo Makabiejaus („plaktukas“). Jis baigėsi pergale ir sirų užgrobėjų atsitraukimu 142 m. pr. Kr.

Tačiau žydų nepriklausomybė truko neilgai. 63 m. pr. Kr. romėnai užgrobė kraštą ir Judėja tapo Romos provincija. 37 m. pr. Kr. Romos imperatorius Judėjos karaliumi paskyrė Erodą, bejausmį valdžios ištroškusį vyrą. Būdamas „karaliumi iš Romos malonės“, jis buvo ištikimas Romai, o žydai jo bijojo ir nekentė. Nepaisant to, jis norėjo būti ir „žydų karaliumi“. Tikriausiai dėl to nuo 20 m. pr. Kr. imasi atstatyti šventyklą. Naujajame Testamente Erodas, pateisinantis žiauraus valdovo įvaizdį, pasirodo istorijoje apie kūdikių žudynes Betliejuje (Mt 2, 16).

​© text: Deutsche Bibelgesellschaft, 2018