Jonas Krikštytojas

Visose keturiose Evangelijose pasakojama, kad prieš Jėzui pradedant viešąją veiklą, pasirodo Jonas Krikštytojas, ruošęs tautą Jėzaus atėjimui ir Jo Žiniai. Jonas yra dykumos žmogus. Dėl savo asketiško pamaldumo jis galimai buvo susijęs su pamaldžia Kumrano bendruomene. Jo skelbimą stipriai veikė pranašas Izaijas. Po ilgo laiko, kai Izraelyje nebebuvo likę pranašų, jame, regis, dar kartą susivienijo visa, kas buvo būdinga senųjų laikų didiesiems pranašams. Jis, kaip ir jie, belaukiant Dievo kaip Teisėjo, reikalauja besąlyginio žmonių atsivertimo, kuris neštų regimų vaisių, keistų gyvenimą ir nukreiptų jį Dievo link. Šios naujos pradžios ženklan jis juos krikštija Jordane. Panardinimu į vandenį pakrikštytieji jau iš anksto simboliškai pasiduoda Teismui, kad tada, kai jis ateis, jiems būtų atleistos nuodėmės ir jie būtų išgelbėti. Laikydamasis senųjų pranašų tradicijos, Jonas taip pat nesidrovi kritikuoti savo krašto valdovo Erodo Antipo blogo elgesio, todėl yra įkalinamas ir galiausiai jam įvykdoma egzekucija (Mk 6, 17–29). Daugelis tų, kuriebuvo jo pakrikštyti, greičiausiai laikė jį Mesiju, skelbiančiu apie tuoj įvyksiantį Dievo įsikišimą.