Karalių laikotarpis

Izraelitams užėmus Kanaano kraštą, iš pradžių šalį valdė teisėjai (žr. 26 psl.): karo metu jie vadovavo kariuomenei, o esant taikai – vykdydavo teisingumą.

Tačiau tvyrant nuolatinei priešiškų tautų, ypač filistinų, grėsmei, tauta reikalavo karaliaus, kuris apsaugotų šalį. Izraelitams nepavyko įsisąmoninti, kad pats Dievas buvo tarsi karalius, valdantis Izraelį ir besirūpinantis jo saugumu. Pirmuoju Izraelio karaliumi buvo pateptas Saulius. Patepimas per pranašą ar kunigą buvo svarbi apeiga senajame Izraelyje. Pateptasis, per pašventinimo apeigas pateptas šventuoju kvapiuoju aliejumi, turėjo ypatingą santykį su Dievu.

Viso karaliavimo metu Saulius gynė Izraelį nuo filistinų, bet vieno mūšio metu nenorėdamas kad priešai jį sučiuptų gyvą, atėmė sau gyvybę. Biblinės istorijos metraštininkai mato gilesnę jo nesėkmės priežastį – jis ne visai nuoširdžiai laikėsi Dievo nurodymų.

Jo įpėdinis Dovydas turėjo ypatingą Dievo palankumą. Bet ir jis nėra visiškai teisus (ypač akivaizdu Dovydo ir Batšebos istorijoje), tačiau kaskart grįžta pas Dievą. Vėlesnės kartos garbino jį kaip reikšmingiausią Izraelio karalių ir Dievo pasirinktą valdovą. Jis puikiai vadovavo valstybei, jam pavyko suvienyti dvylika Izraelio giminių. Jis pasiekė daug karo pergalių ir išplėtė krašto teritoriją. Jo valdymo metais Jeruzalė tapo sostine, o joje iškilo karaliaus rūmai. Be to, Dovydas planavo pastatyti šventyklą Dievo garbei.

Tačiau ji buvo pastatyta tik valdant jo sūnui Saliamonui, kuris buvo garsus savo išmintingais posakiais. Jo valdymo metu dėl tarptautinių prekybos santykių kraštas suklestėjo ekonomiškai ir tapo vis įtakingesnis.

​© text: Deutsche Bibelgesellschaft, 2018