Kanaano užkariavimas

Mirus Mozei, izraelitai, vadovaujami Jozuės, atvyko į Pažadėtąją žemę. Jozuės knygoje pasakojama, jog jie turėjo ryžtingai kovoti, kad užkariautų Kanaano kraštą. Aprašomi trys karo žygiai: pagrindinis puolimas prieš Jerichą, vienas mūšis krašto pietuose ir kitas – šiaurėje. Giminės įsikūrė skirtingose teritorijose. Krašto užkariavimą Jozuė suvokia ne vien kaip karinį veiksmą. Įvykiai vyksta taip, kad išsyk tampa aišku: tauta kraštą užima ne dėl savo karinio pranašumo, bet su Dievo pagalba, dėl kurios griūva sienų mūrai (Joz 6) ir kuri krašto gyventojams kelia baimę ir išgąstį (Joz 2, 9–11; 10, 10–11; 11, 6–8).

Kartu pastebime, kad izraelitai ne išvarė vietinius krašto gyventojus, o įsikūrė tarp jų. Izraelitų klajoklių tauta iš kanaaniečių perėmė žemdirbystę ir susipažino su tuo susijusia religine praktika. Taigi ar tai buvo krašto dievai, dovanoję jiems derlių? Išbandymas tarnauti ne tik vieninteliam Dievui, bet ir kitiems dievams, buvo didelis.

Teisėjų knygoje parodoma tokių nuklydimų pasekmė, kai Dievas neva atitraukia nuo Izraelio savo pagalbos ranką ir jis tampa karinių išpuolių taikiniu.

Pasakojama apie keturis puolimų bandymus, kuriuos teko atremti tautai po Jozuės mirties. Tokiais sunkiais laikais Dievas pašaukė „gelbėtojus“, vedusius tautą atremiant priešus. Jie vadinami didžiaisiais teisėjais. Žinomiausi yra Debora, Gideonas ir Samsonas. Be jų dar buvo ir „mažesnių“ teisėjų, vykdžiusių tiesiogines teisėjų pareigas. Tačiau teisėjams nepavyko ilgam suvienyti krašto. Todėl tarp izraelitų kilo noras turėti karalių.

​© text: Deutsche Bibelgesellschaft, 2018