Pauliaus laiškas galatams

Paulius kreipiasi į šio laiško gavėjus kaip į „galatus“ (Galatians 3:1). Terminu „galatai“ jis greičiausiai turi omeny Romos imperijos Galatijos provincijos pietinės dalies gyventojus. Laiškas galatams galimai buvo parašytas apie 54–55 m. po Kr.

Svarbiausia šio laiško tema yra klausimas, ar ir kokiu laipsniu iš pagonių kilę krikščionys turi laikytis žydų įstatymų.
Paulius rašo savo laišką kai sužino, kad iš žydų kilę krikščionys Galatijos bažnyčiose paskelbė, jog šie pagonys turi būti apipjaustyti ir gyventi pagal žydų priesakus. Bažnyčios nori to laikytis, tačiau Paulius nori tam pasipriešinti. Jo nuomone, iš pagonių kilusius krikščionis išgelbėjo Kristaus mirtis. Todėl iš žydų kilę krikščionys turėtų elgtis su šiais buvusiais pagoniais taip, kaip jie elgtųsi su savo tautiečiais žydais, net jei šie nėra apipjaustyti ar nesilaiko visų kitų žydams skirtų priesakų.
Be to, Paulius mano, kad kiekvienas, kuris tiki Kristų, yra išteisintas Dievo akivaizdoje. Tikintieji gavo Jėzaus Dvasią, kuri juos įgalina atsispirti nuodėmei ir gyventi vieningai su visais, kurie yra „Kristuje“, nepriklausomai nuo jų kilmės, socialinės padėties ar lyties.

Laiškas galatams tai laiškas, kuriame gausu ilgų sakinių ir teologinių sąvokų. Be to, tai griežtas laiškas, kuriame, be kita ko, stebina ir tai, jog pradžioje nėra jokios padėkos. Paprastai savo laiškų pradžioje Paulius dėkoja Dievui už žmones, į kuriuos jis kreipiasi (žr. Romans 1:8-15).