Pauliaus Antras laiškas korintiečiams

Šis tekstas, kuris buvo perduotas kaip antras apaštalo Pauliaus laiškas Korinto bažnyčiai, greičiausiai buvo sudarytas iš ankstesnių Pauliaus laiškų dalių. Dalys, iš kurių buvo sudarytas Antras laiškas korintiečiams, greičiausiai buvo parašytos netrukus viena po kitos, galbūt visos 56 m. po Kr.

Tuo metu, kai Paulius rašė 2 Kor, jo santykiai su Korinto bažnyčia buvo gerokai pašliję. 2 Corinthians 2:5-11 jis rašo apie paskutinį kartą tarp jo ir bažnyčios kilusį ginčą. Todėl Antras laiškas korintiečiams tampa vienu pirmųjų dokumentų bažnyčios istorijoje, kuriame nagrinėjamas svarbus konfliktas tarp krikščionių bendruomenės ir jų vadovo.
Ši įtampa nulemia būdą, kuriuo Paulius kreipiasi į korintiečius. Pasitelkdamas asmeninius ir teologinius argumentus, jis nori dar kartą sulaukti jų palaikymo.
Kitos temos yra Pauliaus kančios (2 Corinthians 1:5), paguoda (2 Corinthians 1:3-7), Sandora tarp Dievo ir jo tautos (2 Corinthians 3:6-18), susitaikymas (2 Corinthians 5:14-21), dosnumas (2 Corinthians 8-9), pagyros (2 Corinthians 10-12) ir mistinė patirtis (2 Corinthians 12:1-10). Galiausiai verta paminėti, kad laiškas parašytas iš teologinės perspektyvos, kuriai yra svarbi Šventoji Dvasia, nors šis aspektas nėra konkrečiai laiške išplėtotas.

Antras laiškas korintiečiams yra vienas asmeniškiausių Pauliaus laiškų. Laiške gausu ilgų sakinių ir daug teologinio žodyno. Stebina trumpi klausimai ir atsakymai, kuriais Paulius naudojasi, norėdamas ryžtingai nutildyti savo oponentus (žr., pvz., 2 Corinthians 11:22-23).