Raudų knyga

Raudų knyga – tai penkių eiliuotų tekstų, raudų, rinktinė. Jos autorius verkia ir sielvartauja dėl Jeruzalės (knygoje dažnai vadinamos Sionu) sunaikinimo, 586 m. pr. Kr. į kraštą įsiveržus Babilonijos valdovui Nebukadnecarui.

Raudų knygos pavadinimas yra pažodinis Septuagintoje aptinkamo graikiško jos pavadinimo „threnoi“ vertimas. Šis pavadinimas puikiai atspindi knygos pobūdį.

Hebrajų Biblijoje Raudų knyga vadinama

Ekah

, „O!“ – pirmuoju knygos žodžiu.

Raudų knygoje galima aptikti keletą temų:

Pirmosios keturios raudos hebrajų kalba parašytos specialia forma, vadinama akrostichu. Tai eilėraščiai, kurių kiekviena eilutė prasideda iš eilės vis kita hebrajų abėcėlės raide, kurių iš viso yra dvidešimt dvi.

Pirmoji, antroji ir ketvirtoji raudos turi po dvidešimt dvi eilutes. Trečiąją raudą sudaro šešiasdešimt šešių eilučių seka, sudaranti tris sekas po dvidešimt dvi eilutes, kurių kiekviena prasideda ta pačia raide. Penktoji rauda, kuri nėra akrostichas, taip pat turi dvidešimt dvi eilutes.

Visa knyga neabejotinai priklauso poezijos žanrui. Jos kompozicijoje galima rasti įvairių paralelizmo, ritmų ir vaizdinių formų, įskaitant ir keletą priegiesmių. Tekstui būdingas kiek ilgesingas tonas tik dar labiau pabrėžia gailesčio ir priekaištų kupiną vidinę būseną.

Labiausiai šioje knygoje stebina ganėtinai gausus kalbėtojų skaičius. Kartais čia kalba anoniminis pasakotojas, o kartais girdime nelaimės ištikto paties Siono ar jo nuskriaustų gyventojų balsą.

Daugumoje Biblijos leidimų Raudų knyga eina po pranašo Jeremijo knygos.

Hebrajų Biblijoje, Tanache, ši knyga pateikiama iš karto po Mokytojo knygos. Kaip viena iš penkių Švenčių ritinių (hebrajiškai Megilot), Raudų knyga priskiriama Raštams (hebrajiškai

Ketuvim

).

Ji tradiciškai skaitoma Tisha B’Av – kasmetinę pasninko ir gedulo – dieną minint šventyklos sunaikinimą.