Santuoka Senajame Testamente

Santuokos papročiai Senajame Testamente daugiausia išryškėja įvairiuose pasakojimuose. Su santuoka susijusių įstatymų yra nedaug.

Senajame Testamente santuoka įvykdavo per vyrą; tad ji buvo patriarchalinė.

Dažnai santuoką organizuodavo tėvai ar šeima. Tačiau pasitaikydavo ir tokių atvejų, kai pats vyras išsirinkdavo sau žmoną, pavyzdžiui, Pradžios 28:1-5 ir Teisėjų 14:1-2.

Vidutinis amžius, kada žmonės tuokėsi, nežinomas.

Egipte tekančioms merginoms būdavo nuo dvylikos iki keturiolikos metų, o berniukams – nuo keturiolikos iki dvidešimties. Bet, pavyzdžiui, pagal Pradžios 25:20, Izaokas veda būdamas jau keturiasdešimties.

Vienu metu vyras galėjo būti vedęs kelias moteris, bet atvirkščiai niekada nebūdavo. Yra žinoma, kad daug skirtingų žmonų turėjo karaliai. Saliamonas dalijasi sostu su septyniais šimtais pagrindinių žmonų ir trimis šimtais sugulovių.

Tačiau, ko gero, nebuvo įprasta, kad eilinis vyras vienu metu turėtų daugiau nei dvi žmonas. Nebuvo daug vyrų, kurie turėtų finansinių galimybių sau leisti antrą ar trečią žmoną.

Santuokos kartais būdavo sudaromos tarp giminaičių, pavyzdžiui, pusbrolių ir pusseserių. Žmonės dažnai tuokdavosi savo kilties rate, kaip skaitome pasakojimuose apie patriarchus. Kituose pasakojimuose šis paprotys ne toks dažnas. Nebuvo privaloma tuoktis kilties ar giminaičių rate.

Pasitaikydavo santuokų su svetimtautėmis moterimis, tačiau dažnai jos būdavo draudžiamos. Ezros ir Nehemijo knygose sakoma, kad svetimtaučiai sutuoktiniai netgi buvo išvyti (Ezros 10 ir Nehemijo 13:23-28).

Svetimtautės žmonos buvo laikomos grėsme, nes paprastai jos garbindavo kitus dievus, todėl susituokus ir visa šeima galėjo pradėti garbinti svetimus dievus.

Santuoka dažnai naudojama kaip metafora, ypač kalbant apie sandorą tarp Dievo ir jo žmonių. Tai matome, pavyzdžiui, pranašo Ozėjo knygoje.

O meilės ryšys Giemių giesmės knygoje dažnai aiškinamas kaip Dievo ir Izraelio tautos santykių alegorija.