Šeima ir žmogaus kūnas
Aklumas
Biblijoje randama įvairių pasakojimų apie aklumą. Taip pat randama įstatymų, kalbančių apie aklųjų apvalymą, pavyzdžiui, Kunigų 19:14
Apipjaustymas
Ir izraelitai, ir kai kurios kaimyninės tautos praktikavo vyrų apipjaustymą. Biblijoje apipjaustymas reiškia berniuko ar vyro apyvarpės pašalinimą. Moterų apipjaustymas nežinomas.
Apipjaustymas Biblijoje
Biblijoje apipjaustymui skiriamas didelis dėmesys. Apipjaustymas buvo laikomas sandoros su Dievu
Apipjaustymas už Biblijos ribų
Apipjaustymas aptinkamas ne tik Biblijoje. Šis paprotys buvo paplitęs ir tarp kaimyninių Izraelio tautų.
Apranga
Biblijos laikais vyrai, moterys ir vaikai dėvėjo tokius pačius drabužius:
Apsiaustas
Ant tunikos
Diržas
Diržas – plati audinio juosta, dėvima juosmeniui sujuosti. Dažniausiai diržas buvo pagamintas iš lino, kartais iš odos. Diržu buvo galima sujuosti tuniką ar apsiaustą. Plataus diržo raukšlės galėjo būti naudojamos kaip tam tikra kišenė mažiems daiktams sudėti.
Galvos dangalai
Biblijos laikais tiek vyrai, tiek moterys galvą dengdavo audiniu.
Gedulas
Žmogui mirus būdavo įvairių ritualų, padedančių žmonėms gedėti.
Giminė
Biblijoje Izraelio tauta buvo padalinta į dvylika giminių, arba genčių. Giminė – didžiausia giminystės ir ūkio ryšiais susijusių žmonių grupė, šeimų sąjunga, egzistavusi ir Senojo Testamento pasaulyje. Vienos giminės žmonės buvo vienaip ar kitaip tarpusavyje susiję.
Giminės, klanai ir šeimos
Senojo Testamento laikais pasaulį formavo didelis socialinis tarpusavio susietumas.
Išpirkimas
Išpirkimas – žinomas Senojo Testamento paprotys. Taip buvo siekiama užtikrinti, kad žmonės ir turtas (pavyzdžiui, laukas) liktų šeimoje.
Kapas
Kapų būta įvairių tipų, bet dažniausiai laidota žemėje arba uoloje iškirstose ertmėse.
Kapo rūsys
Nuo Pirmojo šventyklos laikotarpio (apie aštuntąjį amžių prieš Kristų iki 586 m. pr. Kr.) iki Antrojo šventyklos laikotarpio pabaigos (pirmojo amžiaus pr. Kr. iki 70 m.) žmonės Izraelyje buvo laidojami akmeninėse kapavietėse, įrengtose uolose.
Kiltis
Kiekvieną gentį sudarė kelios kiltys. Tad kiltis yra antras pagal dydį vienetas senovės Izraelio visuomenėje. Kilties nariai yra (tolimi) giminaičiai.
Kojų plovimas
Biblijoje gana dažnai pasakojama apie žmones, plaunančius kojas kitiems arba sau. Kojų plovimas Biblijos laikais buvo būtinas, nes dėl tuo laikmečiu dažniausiai dėvimos avalynės – atvirų sandalų – kojos greitai susitepdavo. Be to, kojų plovimas buvo viena iš kunigams skirtų apsivalymo priedermių. Galiausiai, kojų plovimas svečiui galėjo būti ir svetingumo ženklas.
Kraitis
Ištekinant merginą jos vyras (vyro šeima) turėjo sumokėti kraitį arba nuotakos kainą.
Kraujo kerštas
Nužudžius žmogų, nužudytojo šeima turėjo teisę keršyti už įvykdytą nusikaltimą: nužudyti žudiką. Tačiau tokiam kraujo kerštui buvo taikomos tam tikros taisyklės.
Kūdikis
Nedaug yra žinoma apie kūdikių priežiūrą Biblijos laikais.
Laidotuvės
Izraelyje laidotuvių papročiai buvo labai panašūs į jį supančių kultūrų papročius.
Laidotuvės
Biblijos laikais mirusieji paprastai būdavo laidojami užkasant ar paguldant į kapą. Palikti kūną neužkastą ar kremuoti buvo griežtai draudžiama.
Levirato įstatymas
Levirato įstatymas – biblinis paprotys, dar vadinamas „levirato santuoka“ arba „svainio santuoka“ (lotyniškai „levir“ reiškia svainis). Jei vyras mirdavo bevaikis, jo broliui ar kitam šeimos nariui tekdavo pareiga vesti jo našle tapusią žmoną.
Liga
Biblijoje minimos įvairios ligos ir negalės: luošumas, aklumas
Liga ir gydymas Siracido knygoje
Biblijos laikais daugelis į gydytojus žvelgė įtariai, tačiau kitokį požiūrį atskleidžia žydų tyrinėtojas Jėzus Siracidas. Liga jam – nuodėmės prieš kūrėją pasekmė, tačiau sergantysis vis tiek turi kreiptis į gydytoją, kad pasveiktų.
Makiažas ir kūno priežiūra senovės Izraelyje
Senuosiuose Artimuosiuose Rytuose, vyraujant karštam, sausam klimatui, odos priežiūros reiškinys buvo beveik toks pats įprastas kaip šiandien, be to, labai išsivystęs. Moterys naudodavo kvapnius tepalus, kad apsaugotų odą nuo išsausėjimo, taip pat ryškiomis spalvomis dažydavosi veidus, naudodavo kvepalus ir lakuodavosi nagus.
Mirusiųjų pasaulis Naujajame Testamente
Mintys apie gyvenimą po mirties Naujajame Testamente atitinka Senojo Testamento pomirtinio gyvenimo sampratą, tačiau joms įtakos turėjo ir vėlesnė žydų bei graikų mintis apie prisikėlimą ir paskutinį teismą. Paulius akcentuoja Jėzaus mirtį ir prisikėlimą; visi tikintieji numirė kartu su Jėzumi ir kartu su juo turės amžinąjį gyvenimą.
Mirusiųjų pasaulis Senajame Testamente
Senajame Testamente mirusiųjų pasaulis suprantamas kaip vieta po žeme, kurioje yra mirusiųjų buveinė. Sugrįžti iš požemio neįmanoma, nors prikėlimas iš mirties Biblijoje yra visiškai įmanomas.
Našlės ir našlaičiai
Našlių ir našlaičių gyvenimas buvo sunkus, nes jie neturėjo vyro ar tėvo, kuris jais pasirūpintų.
Našlės ir našlaičiai Naujajame testamente
Kaip ir Senajame Testamente, našlių ir našlaičių situacija Naujajame Testamente vaizduojama kaip nestabili. Tačiau čia taip pat pateikiama ir ekonomiškai nepriklausomos našlės įvaizdis. Tokią kai kurių našlių nepriklausomybę galbūt lėmė graikų-romėnų santuokos įstatymai.
Našlės ir našlaičiai Senajame Testamente
Senajame Testamente našlės ir našlaičiai dažnai minimi kaip grupė, kuriai reikalinga ypatinga visuomenės priežiūra, pvz., Isaiah 10: 2
Nekalta mergelė
Hebrajų kalbos žodžiai betula ir almah, dažnai verčiami kaip „nekalta“ arba „jauna moteris“, yra gana bendro pobūdžio. Jie susiję su jauna ir paprastai nesusituokusia moterimi. Tai gali būti moteris, kuri dar nėra turėjusi lytinių santykių su vyru.
Odos ligos
Įvairioms odos ligoms, taip pat ir raupsams, nusakyti vartojamas hebrajiškas žodis „tzarat“. Įvairaus pobūdžio dėmių galėjo rastis ir ant daiktų.
Papuošalai ir makiažas senovės Izraelyje
Kaip ir šiuolaikinėje visuomenėje, taip ir Senovės Izraelyje daug laiko ir pastangų buvo skiriama išvaizdai. Ne tik turtingos, bet ir nepasiturinčios moterys nešiojo papuošalus, naudojo makiažą, rūpinosi savo kūnu kremais ir kvapniais losjonais bei naudojosi kvepalais. Biblijoje dažnai minimi papuošalai ir gaminiai, skirti rūpintis išvaizda. išsamiau šia tema šiuose straipsniuose:
Papuošalai senovės Izraelyje
Archeologai Izraelyje rado šiuos juvelyrinius dirbinius – dauguma jų minimi ir Biblijoje:
Patepimas
Per patepimo apeigas ant žmogaus galvos ar pėdų buvo užpilama aliejaus arba juo įtrinamos tam tikros kūno vietos.
Patepimas laidotuvių metu
Patepimo metu aliejus pilamas ant žmogaus galvos ar kojų. Ir kitos kūno dalys gali būti ištepamos aliejumi.
Patepimo aliejus
Patepimo aliejaus - aliejaus ir kvapiųjų medžiagų mišinys. Maišyti patepimo aliejų galėjo tik profesionalas: kvepalų gildijos narys.
Paveldas
Po tėvo mirties sūnūs jo turtą gaudavo kaip palikimą. Vyriausiajam sūnui tekdavo dviguba turto dalis – pirmagimystės teisė
Pirmagimio teisės (pirmagimystės teisė)
Vyriausiajam sūnui buvo suteikiama dviguba paveldo
Sandalai
Kai Biblijoje minimas apavas, tai paprastai reiškia sandalus. Sandalai buvo gaminami iš odos ir tvirtinami prie kulkšnių su dirželiais.
Santuoka
Biblijoje yra nedaug teisinių santuokos aprašymų. Tačiau santuoka atlieka svarbų vaidmenį tiek Senajame Testamente
Santuoka Naujajame Testamente
Naujajame Testamente santuoka yra patriarchalinio pobūdžio (per vyrą), kaip ir Senajame Testamente: vyras vedė, žmona už jo tekėjo.
Santuoka Senajame Testamente
Santuokos papročiai Senajame Testamente daugiausia išryškėja įvairiuose pasakojimuose. Su santuoka susijusių įstatymų yra nedaug.
Sarkofagas
Sarkofagas – medinis ar akmeninis karstas. Sarkofagas Biblijoje minimas tik vieną kartą: po jo mirties Juozapas
Šeima
Šeima Biblijos laikais buvo labai svarbi. Ji apimdavo kur kas platesnį ratą žmonių nei tik šeima siaurąja prasme: tėvą ir jo žmoną (arba žmonas), vaikus, marčias, vaikaičius ir tarnus.
Širdis
Biblijoje širdis turi ne tik fizinę, bet ir dvasinę funkciją. Tai tokia kūno vieta, kurioje telkiasi emocijos, jausmai, drąsa, įžvalgos, žinios ir išmintis. Širdis visais atžvilgiais yra vidinio žmogaus simbolis.
Skyrybos
Biblijos pasaulyje egzistavo skyrybų procesą reguliuojantys papročiai ir įstatymai. Vyras turėjo teisę atleisti žmoną, jeigu daugiau nenorėjo būti su ja susituokęs.
Sugulovė
Senojo Testamento laikais vyras galėjo turėti ne tik kelias žmonas, bet ir vieną ar kelias suguloves. Šių sugulovių statusas buvo žemesnis nei žmonos, o pagrindinė pareiga – gimdyti ir auginti vaikus. Sugulovės taip pat buvo turto ir galios simbolis. Naujajame Testamente apie suguloves nekalbama.
