Spalio 23 - Psalmė 78, 17-39

₁₇Bet jie nesiliovė daryti nuodėmes Dievui

ir kelti maištą tyruose prieš Aukščiausiąjį.

₁₈Jie tyčia ėmė gundyti Dievą,

įnoringai reikalaudami maisto.

₁₉Jie burnojo prieš Dievą, sakydami:

„Argi galės Dievas padengti mums stalą dykumoje?

₂₀Tiesa, jis taip sudavė į uolą,

kad ištryško vanduo ir tekėjo srautais.

Bet argi jis galės parūpinti mums ir duonos

bei duoti savo tautai mėsos?“

₂₁Tai girdėdamas, VIEŠPATS įpyko;

suliepsnojo ugnis prieš Jokūbą,

pakilo pyktis ant Izraelio,

₂₂nes jie netikėjo Dievu

nei pasitikėjo jo gelbstinčia galybe.

₂₃Vis dėlto jis įsakė aukštoms padangėms

ir atidarė dangaus duris,

₂₄lijo ant jų valgoma mana

ir davė jiems grūdų iš dangaus.

₂₅Mirtingieji valgė dangiškųjų būtybių duoną,

Dievas davė jiems maisto iki soties.

₂₆Jis pabudino padangėse rytį,

savo galybe išjudino pietį;

₂₇jis bėrė ant jų mėsą lyg dulkes,

sparnuočius – lyg pamario smėlio grūdelius;

₂₈jis nutupdė juos jų stovykloje,

visur aplink palapines.

₂₉Žmonės valgė ir sotinosi,

nes Dievas davė jiems,

ko jie įnoringai troško.

₃₀Bet jiems dar nespėjus savo įnorių patenkinti,

jiems dar tebevalgant, –

₃₁pakilo Dievo pyktis ant jų.

Jis užmušė jų stipruolius,

išguldė rinktinius Izraelio vyrus.

₃₂Ir visa tai matydami žmonės darė nuodėmes;

nors ir tiek stebuklų Dievas buvo padaręs,

jie nepasitikėjo.

₃₃Užtat jis patvarkė, kad jų dienos pradingtų lyg rūkas,

ir jų gyvenimo metai pasibaigtų staigia žūtimi.

₃₄Tik kai Dievas juos nubausdavo,

jie ieškodavo pas jį užuovėjos,

atgailaudavo ir nuoširdžiai ieškodavo Dievo

₃₅atmindami, kad Dievas jų Uola,

kad Dievas Aukščiausiasis – jų atpirkėjas.

₃₆Bet jie apgaudinėjo jį savo lūpomis

ir melavo savo liežuviu.

₃₇Jų širdis nebuvo jam ištikima,

jie nepasitikėjo jo Sandora.

₃₈Bet Dievas iš savo gailestingumo atleisdavo kaltę

ir jų nesunaikindavo;

dažnai jis sutramdydavo savo pyktį

ir viso savo įniršio neišliedavo.

₃₉Jis atmindavo, kad jie tik trapūs žmonės,

lyg praeinantis vėjo dvelktelėjimas.