1Asafo maskilas.
Klausykis, mano tauta, mano Įstatymo;
klausykis ausis ištempusi žodžių iš mano lūpų.
2Atversiu burną prasmingais pavyzdžiais,
ir atskleisiu senųjų amžių paslaptis,
3dalykus, kuriuos girdėjome ir žinojome,
apie kuriuos mums pasakojo mūsų tėvai.
4Neslėpsime jų nuo savo vaikų,
bet pasakosime būsimajai kartai
apie VIEŠPATIES galybę ir jo šlovingus darbus
bei padarytus stebuklus.
5Jis davė įstatus Izraeliui,
Įstatymą – Jokūbo palikuonims,
įsakydamas mūsų protėviams mokyti savo vaikus,
6kad jį pažintų būsimoji karta,
jų vaikai, kurie dar gims,
kad ir šie iš eilės pasakotų savo vaikams,
7idant ir jie remtų savo viltį Dievu,
neužmirštų Dievo darbų,
bet laikytųsi jo įsakymų
8ir netaptų, kokie buvo jų protėviai
– užgaidi ir maištinga karta,
karta, kurios širdis išgverusi,
o dvasia neištikima Dievui.
9Efraimo sūnūs, ginkluoti lankais ir strėlėmis,
pabėgo iš mūšio.
10Jie nesilaikė Dievo Sandoros
ir atsisakė gyventi pagal jo Įstatymą.
11Jie užmiršo, ką jis buvo padaręs,
jiems apreikštus nuostabius darbus.
12Jų protėvių akyse Dievas darė stebuklus
Egipto žemėje, Coano lygumoje.
13Jis padarė taką per jūrą ir vedė juos,
sutelkęs tako vandenis tarsi į pylimą.
14Dieną vedė juos debesimi,
o kiekvieną naktį – ugnies šviesa.
15Jis perskėlė uolą dykumoje
ir davė jiems apsčiai vandens tarsi iš bedugnės.
16Jis paliepė upeliams trykšti iš uolos
ir leido lietis vandeniui srautais.
