7Nors buvo žiauriai kankinamas,
jis pakluso ir burnos nepravėrė.
Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti,
kaip tyli avis kerpama,
taip jis nepratarė nė žodžio.
8Prievarta ir teismu jis buvo nušalintas,
ir kas bebūtų galvojęs apie jo likimą?
Kai jis buvo atskirtas nuo gyvybės krašto
ir pasmerktas mirti už mano tautos nuodėmę,
9jam buvo skirtas kapas tarp nedorėlių,
laidojimo vieta su piktadariais,
nors jis nebuvo padaręs nieko bloga
nei ištaręs melagingo žodžio.
10Bet VIEŠPATS norėjo, kad jis kentėtų negalią.
Atidavęs save kaip atnašą už kaltę,
jis matys palikuonis ir gyvens ilgą laiką.
Per jį klestės VIEŠPATIES užmojis.
11Už savo vargus jis matys šviesą dienų pilnatvėje,
per savo kančią mano tarnas nuteisins daugelį,
prisiėmęs bausmę už jų kaltes.
12Aš duosiu jam dalią tarp didžiūnų,
su galiūnais jis dalysis grobiu,
nes atidavė save mirčiai
ir buvo priskirtas nusidėjėliams.
Jis prisiėmė daugelio nuodėmes ir užsistojo už nusidėjėlius.
