Balandžio 8 - Izaijo 59, 9-15a

₉Todėl taip toli nuo mūsų teisingumas,

nepasiekia mūsų teisumas.

Laukiame šviesos, bet tamsu;

laukiame aiškumo, bet vaikštome patamsyje!

₁₀Kaip akli palei sieną einame apgraibomis,

kaip žmonės be akių, dvejodami dėl kelio.

Pargriūvame vidudienį, lyg būtų prieblanda,

gyvename tamsybėse kaip numirėliai.

₁₁Visi mes urzgiame lyg meškos,

vaitojame lyg burkuojantys balandžiai;

tikimės teisingumo, bet jo čia nėra,

laukiame išganymo, bet jis toli nuo mūsų.

₁₂Mūsų nusižengimai jau nebesuskaičiuojami,

ir mūsų nuodėmės liudija prieš mus;

mūsų nusižengimai su mumis

ir mes žinome savo kaltes:

₁₃maištas, neištikimybė VIEŠPAČIUI,

atsimetimas nuo savo Dievo,

kalbos apie išdavystę ir sukilimą,

širdyje gimusių melagysčių skleidimas.

₁₄Teisingumas paneigtas,

teisumas laikosi atokiai,

nes teisybė klumpa gatvėje,

o dorumui uždrausta įeiti.

₁₅Teisybės nėra:

kas vengia blogai elgtis, tas apiplėšiamas.

VIEŠPATS matė ir jam nepatiko,

kad nebėra teisingumo.