Bausmė ir atleidimas
14Pasigirsta balsas:
„Tieskite, tieskite vieškelį!
Parenkite kelią, pašalinkite kliūtis
nuo kelio mano tautai!“
15Juk aukščiausiasis, prakilnusis, amžinasis,
kurio vardas – Šventasis, sako taip:
„Šventose aukštybėse gyvenu
ir su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais būnu,
kad pakelčiau prislėgtųjų dvasią
ir atgaivinčiau sugniuždytųjų drąsą.
16Aš ne amžinai kaltinsiu,
ne visuomet pyksiu,
nes mano akivaizdoje išblėstų dvasia
ir net gyvybės alsavimas, kurį aš pats sukūriau.
17Dėl jo kaltės pykau kurį laiką,
plakiau jį, iš pykčio paslėpęs savo veidą,
bet jis nesiliovė eiti savo maištingu keliu.
18Mačiau, kuriuo keliu jis eina,
bet pagydysiu jį ir nuvesiu,
gausiai paguosiu. Jo raudotojams
19aš, Kūrėjas, sukuriu lūpų vaisių.
Ramybė, ramybė tolimiems ir artimiems! –
sako VIEŠPATS, – aš jį pagydysiu!“
20Nedorėliai – kaip jūra, pašiaušta audros
ir negalinti nurimti.
Jos bangos išmeta dumblą ir nešvarumus.
21„Nedorėliai neras ramybės!“ – sako mano Dievas.
