7Ant aukšto ir didingo kalno įsitaisei sau gultą,
ir kopdavai ten aukos aukoti.
8Už durų ir staktų
pasistatei savo nešvankųjį ženklą.
Atmesdama mane, pasiklojai sau gultą,
lipai į jį ir jį padidinai.
Mėgdama gultą, sudarei su jais sandėrį,
kad jie tau dažnai būtų priegulais,
ir šitaip tenkinai savo gašlumą.
9Tu ėjai pas Melechą su aliejumi
ir gausiai liejai kvapius tepalus.
Tu toli siuntei savo pasiuntinius,
vertei juos eiti į patį Šeolą.
10Nuo tolimo kelio tu labai pavargai,
bet niekados nepratarei: „Liausiuosi!“
Tu sugebėdavai patenkinti savo gašlumą,
todėl niekuomet ir nesisielojai.
11Ko gi taip pabūgai?
Ko pabijojai, kad tapai melagė?
Kodėl manęs neatminei, į širdį manęs neėmei?
Ar ne dėl to, kad aš tylėjau ir dėjausi neregįs,
tu nebijojai manęs?
12Aš parodysiu, koks tavo teisumas
ir kokie tavo darbai;
jie tau nenaudingi.
13Kai šauksiesi pagalbos,
tepadeda tau pulkas tavo stabų!
Visus juos išnešios vėjas,
vėjelio dvelktelėjimas juos nupūs.
Kas pasitiki manimi, tas valdys kraštą
ir paveldės mano šventąjį kalną.
