9Jūs, visi lauko žvėrys, ateikite prisiėsti,
jūs, visi miško žvėrys!
10Mano sargai – akli, jie visi nieko nepastebi.
Jie – kurti šunys, negalintys loti;
tik sapnuoja, tyso ir mėgsta snausti.
11Jie rajūs šunys, jiems niekuomet negana,
jie – piemenys be išmanymo;
visi jie eina savais keliais,
kiekvienas paiso vien savo naudos.
12„Ateikite, – sako, – aš atnešiu vyno!
Paūžkime, gerdami stiprųjį gėrimą;
kaip šiandien, taip bus ir rytoj,
ir net dar smagiau“.
1Teisusis žūva,
bet niekas to neima į širdį.
Geri žmonės paglemžiami,
ir niekas nesuvokia,
kad teisųjį paglemžė blogis.
2Teisieji pasiekia ramybę; tas randa poilsį
ant savo gulto, kas eina teisingu keliu.
3O jūs, burtininkės sūnūs,
svetimautojo ir pasileidėlės palikuonys,
ateikite čionai!
4Iš ko jūs šaipotės? Prieš ką laidote gerklę
ir kam rodote liežuvį?
Argi jūs ne nuodėmės vaikai, melo išperos?
5Jūs degate gašla ąžuolyne
ir po kiekvienu žaliu medžiu;
jūs pjaunate vaikus upių vagose
ir uolų plyšiuose!
6Tavo dalis – tarp slidžiųjų upės akmenų;
taip, tai tavo dalia.
Tu liejai jiems liejamąsias aukas ir aukojai atnašas!
Ar dėl tų aukų aš galiu pasigailėti?
