Vergovė graikų-romėnų laikotarpiu

Helenistiniame pasaulyje nuomonės apie vergiją skyrėsi nuo vėlesnio požiūrio į vergiją romėnų laikais. Pavyzdžiui, Aristotelis apie vergus kalba kaip apie „kalbančius užduočių vykdytojus“ (Aristotelis, Politika 1.1-7): vergai yra vergai iš prigimties.

Romėnų laikais skelbiama, kad vergai ir laisvi žmonės iš principo yra lygūs: būti vergu yra ne natūralus dalykas, bet žmogui tekusi lemtis. Tačiau ir romėnų pasaulyje buvo laikoma, kad vergija yra visiškai teisėta ir morališkai pagrįsta.

Romos imperijoje vergų būta visur. Akivaizdu, jog vergai gimdavo tarp vergų, tačiau užkariavus naujas teritorijas jų taip pat buvo atvežama iš kitų kraštų. Vergai dažnai būdavo parduodami turgų aukcionuose. Manoma, jog vergai apytikriai sudarė 15-35 procentus miestų gyventojų. Nors ir neturėdami jokių teisių, jie buvo visiškai integruoti į visuomenę.

Vergai buvo jų šeimininkų nuosavybė. Bet tam tikra prasme moterys ir vaikai taip pat buvo savo vyro ar tėvo nuosavybė. Skirtumas tas, kad vergija siejama su gėda. Vergai kartais būdavo geriau išsilavinę už savo šeimininką ir imperijoje galėdavo atlikti svarbias funkcijas, bet į vergus visada būdavo žiūrima su panieka.

Kitas svarbus skirtumas – teisė į netinkamą fizinį elgesį su vergais. Kai kuriais atvejais tai buvo net teisėta pareiga. Ne visi šeimininkai turėjo laiko ar noro patys susidoroti su vergais, todėl už tam tikrą mokestį galėjo pasamdyti žmogų, kuris už netinkamą elgesį vergą nubausdavo ar net nužudydavo.