Šventoji Dvasia

Šventosios Dvasios veikimas – viena pagrindinių Biblijos temų. Biblijoje „dvasia“ naudojama Dievo buvimui ir galiai apibūdinti. Dievo dvasios kaip „Šventosios Dvasios“ apibūdinimas pirmiausia randamas Naujajame Testamente.

Hebrajiškas žodis dvasiai nusakyti yra „ruah“, graikiškas žodis – „pneuma“. Pagrindinė šių žodžių reikšmė – „vėjas“ arba „kvėpavimas, alsavimas“.

Derinys su žodžiu „šventas“ dažniausiai randamas Naujajame Testamente (ypač pas Luką ir Joną), tačiau net ir ten žodis „dvasia“ dažniai figūruoja savarankiškai. Senajame Testamente žodžių kombinacija „Šventoji Dvasia“ aptinkama labai retai: (Psalmėje 51:11 ir Izaijo 63:10-11).

Dievo dvasios galia pirmiausia pasireiškia charizmatinėse teisėjų ir ekstazę išgyvenančių pranašų figūrose. Teisėjams Dievo dvasios duodama tam tikram laikui, kad šie galėtų atlikti ypatingą užduotį. Kai sakoma, jog pranašai yra pripildyti Dievo dvasios, reiškia, kad jie yra ekstazės būsenoje. Religinis įkvėpimas pasireiškia ekstaze.

Kai vadovavimo tautai atsakomybė iš teisėjų pereina karaliams, keičiasi ir Dievo dvasios įvaizdis: tampa ne toks dinamiškas. Dievo dvasią imama sieti su tam tikra funkcija: karaliaus patepimo praktika rodo, kad Dievo dvasia nusileidžia ant karaliaus ir su juo pasilieka. Vėliau tai taikoma mesijui ir visai tautai.

Pranašų Ezechielio ir Joelio raštuose Dievo dvasiai suteikiamas nepaprastas vaidmuo. Pavyzdžiui, Ezechielio 37:1-14 kaulų slėnio regėjime Dievo dvasia suteikia naują gyvenimą tremtyje gyvenantiems viltį praradusiems žmonėms. Pranašo Joelio knygoje dvasios išsiliejimas ant visos tautos reikš, jog atėjo Viešpaties diena.

Krikščionių bendruomenė apibūdinama kaip bendruomenė, pilna Dvasios. Tai akivaizdu visuose Naujojo Testamento tekstuose. Šventoji Dvasia minima įvairiausiuose kontekstuose, pavyzdžiui: