Apaštalas

Evangelijose pagal Matą, Morkų ir Luką Jėzus paskiria dvylika mokinių apaštalais. Jie sudaro atskirą mokinių grupę ir yra Jėzaus atstovai.

Žodis „apaštalas“ (graikiškai „apostolos“) reiškia „siunčiamasis, siųstasis“: pasiuntinys arba atstovas, vietininkas. Už Biblijos ribų tokio termino, „apaštalas“, nėra. Žodžio „apostolos“ vartosenos Naujajame Testamente pagrindas yra Senasis Testamentas, kur kai kurie žmonės buvo vadinami Dievo pasiuntiniais, pavyzdžiui, Mozė ir pranašai.

Dvylika apaštalų įvardijami visose trijose sinoptinėse Evangelijose, kartais pateikiant daugiau bruožų atpažinti. Šie bruožai kiekvienoje Evangelijoje gali skirtis. Pavyzdžiui, galima sakyti, kad Simonas buvo vadinamas Petru arba kad Jėzus jam davė Petro vardą. Tadas ir Judas, Jokūbo sūnūs, galėjo būti du skirtingi žmonės, tačiau tradiciškai manoma, kad abu vardai yra du to paties žmogaus vardai.

Apaštalai tampa Jėzaus atstovais po jo mirties. Jie išeina į pasaulį skelbti Jėzaus prisikėlimo žinios. Naujajame Testamente apaštalai laikomi Bažnyčios steigėjais, todėl tikintieji apaštalų žinią ir mokymą turi saugoti.

Po Judo išdavystės, pagal Apaštalų darbų 1:15-26, dvyliktuoju apaštalu paskiriamas Motiejus. Evangelijose ir Apaštalų darbuose apaštalų grupė atrodo aiškiai apibrėžta. Tačiau iš Pauliaus laiškų matyti, kad iš pradžių taip galėjo ir nebūti. Paulius save taip pat vadina apaštalu (pavyzdžiui, Romiečiams 1:1). Kalbėdamas apie kitus jis taip pat vartoja šį terminą (pavyzdžiui, 2 Korintiečiams 12:11-13).

Viename ankstyvųjų Bažnyčios tesktų, Didachėje (11:3-6), kuris datuojamas apie 100 m. po Kr., keliaujantys krikščionys pamokslininkai vis dar vadinami apaštalais. Tik vėliau buvo pasiektas sutarimas, kad yra tik dvylika tikrų apaštalų – ir, žinoma, Paulius.