Palaiminimas Senajame Testamente

Palaiminimas žmogui suteikia klestėjimo ir stiprybės, įgalina palankią ateitį ir užmezga ryšį tarp kartų. Puikus to pavyzdys – palaiminimas, kurį Jokūbas teikia dvylikai sūnų (Genesis 49:1-28). Šiame palaiminime Jokūbas apibūdina visus savo sūnus ir nusako jų ateitį (taip pat žr. Deuteronomy 33).

Palaiminimas yra prakeiksmo priešingybė. Tai aiškiai matyti Genesis 12:3, kur Abraomas yra užtikrinamas, kad Dievas laimins jį laiminančius, ir keiks jį keikiančius. Mozė kviečia žmonių pasirinkti tarp palaiminimo ir prakeikimo – to, kas yra klusnumo ar neklusnumo Dievui pasekmė (Deuteronomy 30:19-20).

Svarbus Senojo Testamento palaiminimas yra tas, kurį tėvas sukalba už savo vaikus. Šis palaiminimas užtikrina vaikams ateitį pagal Dievo pažadą. Tai ypač pasakytina apie vyriausiąjį sūnų, šiuo palaiminimu gaunantį pirmagimio teisę. Pradžios knygoje Genesis 27:38 Jokūbo apgaulė, kuomet jis priima pirmagimiui sūnui skirtą palaiminimą, tampa dramatiška jo broliui Esavui – jam telieka menkesnis palaiminimas.

Ypatinga palaiminimo forma yra kunigiškasis palaiminimas (Numbers 6:22-27). Tokį palaiminimą gali suteikti tik kunigai. Kai šį palaiminimą kunigai sukalba Dievo vardu, žmones palaimina pats Dievas.

Antrosios šventyklos laikotarpiu šventykloje kasdien buvo sukalbamas palaiminimas iš Skaičių knygos kartu tariant Dievo vardą – JHWH. Po šventyklos sunaikinimo šis ritualas buvo persikeltas į sinagogą.

Tariant palaiminimą, rankos būdavo ištiesiamos arba uždedamos ant laiminamojo žmogaus galvos. Jokūbas savo rankas, sudėtas kryžiumi, uždėjo ant Efraimo ir Manaso, taip parodydamas, jog galingiausias palaiminimas atitenka ne pirmagimiui, bet jauniausiam sūnui (Genesis 48:10-19). Mozė mūšio prieš Amaleką metu laikė iškeltas rankas, veikiausiai taip teikdamas Dievo palaiminimą: kol tik Mozė laikė iškeltas rankas, Izraelis buvo pergalingas (Exodus 17:11).