Judaizmas

Atleidimas Senajame Testamente dažniausiai taikomas Dievo ir žmogaus santykiams. Žmogus yra priklausomas nuo savo kūrėjo, tačiau jį nuo kūrėjo skiria nuodėmė. Todėl žmonėms reikia Dievo atleidimo, kad susitaikymas būtų įmanomas. Atleidimo būtinybė Senajame Testamente Izraelio Dievas apibūdinamas ...

„Dešimtyje Dievo įsakymų“ minimos dešimt svarbiausių Dievo Sandoros su Izraeliu sąlygų. Jos išvardytos Exodus 20:1-17. Didžioji dalis šių įsakymų – draudimai. Dešimt įsakymų buvo labai svarbūs judeo-krikščioniškosios civilizacijos raidai. Terminologija Frazė „Dešimt įsakymų“ paimta iš Exodus 34:28, ...

Nebuvo griežtai nustatytos kūno krypties besimeldžiant. Žmonės atsigręžia dangaus link, Dievo link. Daniel 6: 11 knygoje skaitome, jog Danielius meldėsi atsisukęs Jeruzalės kryptimi, tačiau šis atvejį galime laikyti išimtimi.

Nei Senajame Testamente nei Naujajame Testamente nerandame tikslaus nurodymo kokia turi būti besimeldžiančio žmogaus kūno poza. Žmonės meldžiasi pvz.: stovėdami pakeltomis rankomis (1 Kings 8: 22); nusilenkę iki žemės (Ezra 10: 1); per krūtinę sulenktomis rankomis (Luke 18: 13). atsiklaupus, ...

Kadangi maistas patenka į žmogaus organizmą, tad, pasak Biblijos, maistas yra svarbi tapimo nešvariu priežastis. Maisto įstatymuose nurodyta, kuris maistas yra nešvarus, todėl izraelitai jo valgyti negali.   Dauguma maisto dėsnių yra užrašyti Leviticus 11 ir Deuteronomy 14:3-21. Tačiau Pradžios ...

Senajame Testamente dažniausiai nuodėmė yra apibrėžiama moraline, etine prasme. Nuodėmė yra tikslingas ėjimas prieš Dievo valią; Dievo įsakymų pažeidimas ir nusigręžimas nuo savojo tikėjimo. Tai galioja ne tik žmogaus ir Dievo santykiams, bet ir santykiams tarp žmonių. Senajame Testamente nuodėmė ...

Nuo Naujojo Testamento laikų mes žinome nemažai nustatytųjų žydų maldų. Jos skiriasi formuluote ir ilgiu: Malda „Šema“ (tikėjimo išpažinimas iš Deuteronomy 6: 4 prasideda žodžiu „Klausykis, Izraeli!“); Malda „Amida“, meldžiamasi tris kartus per dieną. Viešpaties Malda Viešpaties Malda, kurią ...

Senajame Testamente pranašas yra asmuo, perduodantis žmonėms Dievo žinią. Terminija Žodis „pranašas“ yra hebrajų kalbos termino navi vertimas. Šis žodis yra labiausiai paplitęs pranašą nusakantis terminas Senajame Testamente. Yra dar du žodžiai, vartojami pavadinti žmones, kurių užsiėmimas panašus ...

Sandora (hebrajų žodis berit) Senajame Testamente yra iškilmingas pažadas, kuris duodamas prisiekiant. Sandora sukuria dviejų grupių santykius. Šie santykiai nustatomi pagal sandoros sąlygas: nustatytas prievoles, galiosiančias vienai ar abiem šalims. Sandora, po šeimos, buvo antras pagal svarbumą ...

Senovės Izraelyje žmonės tikėjo, kad sapnai kyla iš Dievo. Dievas sapnus panaudoja, kad  žmonėms praneštų savo valią. Paprasti ir simboliniai sapnai Biblijoje aptinkamos dvi sapnų rūšys: Paprasti sapnai, kuriuose Dievas kalbina žmones tiesiogiai. Tokio sapno pavyzdys yra Matthew 1:20 aprašytas ...

Naujajame Testamente sinagogos minimos dažnai. Jėzus lankosi Nazareto, Kafarnaumo bei kitose Galilėjos apylinkėse esančiose sinagogose. Savo kelionėse Paulius taip pat lankosi įvairiose sinagogose. Pasak žydų rašytojų Filono ir Juozapo Flavijaus bei vėlesnėje rabinų literatūroje minima, kad vien ...

Biblijos laikais Paschos šventimas prasidėdavo paaukojus ėriuką Jeruzalės šventykloje. Po to žmonės kartu valgydavo. Pascha namuose vis dar švenčiama valgant „Sėderį“. Nustatyta tvarka Šventinė vakarienė namuose vykdoma pagal griežtą pasakojimų, maldų, dainų ir ritualinių veiksmų tvarką (hebrajų ...

Senovės Izraelio religijoje taisyklės ir įstatymai buvo labai svarbūs. Čia išvardinti aspektai bus atskirai ir plačiau aptarti: Taisyklės apie kraują; Švaru ir nešvaru; Dešimt Dievo įsakymų}; {{topic; Sandora.

Yra įvairių teorijų apie biblinio apsivalymo taisyklių kilmę. Apsivalymo įstatymai išdėstyti taip: higienos ar medicinos taisyklės; taisyklės susijusius su gyvybės ir mirties atskyrimu; būdas palaikyti natūralią tvarką. Higienos ar medicinos taisyklės Yra nuomonių, jog bibliniai apsivalymo ...

„Aleliuja“ yra garbinimo žodis, visų pirma mums žinomas iš Psalmių. Tai yra kantoriaus raginimas visiems, esantiems šventykloje, šlovinti Dievo vardą.   Žodis „hallelujah“ visada vartojamas psalmės pradžioje ar pabaigoje. Reikšmė Žodis „hallelujah“ susideda iš žodžių hallelu ir yah. „Hallelu“ ...

Senajame Testamente yra skirtingos dangiškųjų būtybių grupės, kurios vėliau buvo pavadintos „angelais}“: Dievo pasiuntiniai; kitos dangiškosios būtybės; {{topic ir serafai. Dievo pasiuntiniai Dievui tarnaujančios dangiškosios būtybės hebrajų kalboje paprastai vadinamos „malakim“ (vienaskaita – ...

Dabartinėje vartosenoje žodis „angelas“ reiškia dangišką būtybę, kuri tarnauja Dievui ir vykdo jo valią. Biblijoje galima įžvelgti tam tikrą angelų įsivaizdavimo raidą; pastebima, jog žmonės ilgainiui priskyrė jiems vis daugiau asmenybės bruožų. Dievo tarnai Angelų vaizdavimas Biblijoje kyla iš ...

Apodiktiškai suformuluotose teisės normose tam tikri dalykai tiesiog draudžiami. Tiesioginis draudimas Senajame Testamente gali būti suformuluotas trimis būdais. „Tu nedarysi x“. „Kas daro x, bus nubaustas mirtimi.“ „Prakeiktas, kas daro x“. Tiesioginis, ką nors draudžiantis įsakymas taip pat gali ...

Atlyginimo aukos už nuodėmes buvo skirtos atsiteisti už netyčines nuodėmes. Tai nebuvo savanoriška ar spontaniška auka. Aukų už nuodėmes taisykles galima rasti Kunigų 4-5. Kada buvo aukojamos atlyginimo aukos už nuodėmes? Atlyginimo aukos už nuodėmes pirmiausia buvo skirtos atsiteisti už netyčines ...

Jei žmogus tyčia ar netyčia nusižengė Dievo įstatymams, jam už tai tekdavo atsiteisti aukojant permaldavimo auką už nuodėmes. Aukų už nuodėmes taisykles galima rasti Kunigų 5 skyriuje. Kokiais atvejais buvo aukojamos aukos už nuodėmę? Aukos už nuodėmę buvo aukojamos: kai asmuo, tapęs nusikaltimo ...

Aukos Senajame Testamente laikomos brangia dovana Dievui. Žmonės nešdavo aukas dėl įvairių priežasčių ir skirtingais būdais. Gyvūnai, javai arba vynas Dažniausia auka buvo gyvuliai. Aukojimo metu jie būdavo dalinai arba visiškai sudeginami. Per kai kurias aukojimo apeigas Dievui buvo dovanojamos ...

„Aukso veršiai“ Biblijoje – auksinės jaučio formos statulos, naudojamos kaip religiniai objektai. Jautis senovės Artimuosiuose Rytuose buvo svarbus galios ir vaisingumo simbolis. Veršis ar jautis? Kai kuriuose vertimuose hebrajų kalbos žodis „bulius“ vadinamas „veršiu“. Iš čia ir kyla posakis ...

Aukuras buvo daromas iš akmenų arba medinės lentelės, ant kurių buvo atnašaujamos aukos Izraelio Dievui ar kitiems dievams. Biblijoje minimi ir aprašomi skirtingi aukurų tipai, taip pat įvairių jų pavyzdžių aptiko archeologai, kasinėję Izraelyje. Aukurų rūšys Aukurų rūšys, minimos Biblijoje, yra ...

Sekant aprašymais, randamais Exodus ir 1 Kings, tiek deginamųjų aukų altoriaus, tiek smilkalų altoriaus kampuose buvo įrengti tam tikri išsikišimai. Šiems išsikišimams pavadinti buvo naudojamas hebrajiškas žodis reiškiantis „ragai (gyvūno)“. Archeologai rado dešimtis aukurų su ragais tiek Izraelio ...

Bendravimo aukos buvo savanoriškos. Didelę dalį šios aukos metu paaukoto gyvulio mėsos suvartodavo kunigas ir tie, kurie ją aukojo. Bendravimo aukų aukojimo taisykles galima rasti Kunigų 3. Kada bendravimo auka buvo aukojama? Bendravimo aukos buvo itin svarbios švenčiant kokią nors šventę (1 ...

Kai aukštasis kunigas norėdavo gauti patarimą iš Dievo, mesdamas burtus jis dažnai naudodavo akmenis (vadintais Urimu ir Tumimu). Juos jis visuomet turėdavo nešiotis prie širdies. Patarimo prašymas Akmenys burtams mesti buvo naudojami prašant Dievo patarimo. Pavyzdžiui Numbers 27:21 tekste Dievo ...

Deginamosios aukos buvo labiausiai paplitusios auka. Jau pats jos pavadinimas reiškė, kad gyvūnas buvo visas sudeginamas – „paleidžiamas dūmais“. Tai buvo „malonaus kvapo ugninė atnaša Viešpačiui“. Šio tipo aukų taisykles galima rasti Kunigų 1. Kada deginamoji auka buvo aukojama? Deginamoji auka ...

deginamosios aukos buvo padedamos ant deginamųjų aukų aukuro. Kaip skaitome Exodus 27, Mozei buvo pavesta pastatyti deginamųjų aukų aukurą prie Susitikimo palapinės. Vėliau, kai Jeruzalėje buvo pastatyta Šventykla, deginamųjų aukų aukuro vieta buvo priešais ją. Gyvūnai ir grūdai Gyvūnai buvo ...

​Demonų samprata religijose apskritai ir ypač Biblijoje yra labai sudėtinga. Šiais laikais „demonas“ reiškia blogio dvasią, tačiau šis terminas ilgai vystėsi Skirtingi požiūriai Antikos laikais demonai dažnai buvo laikomi mažesnėmis dievybėmis (žr. demonai senovės Artimuosiuose Rytuose). Senajame ...

Senajame Testamente dažnai minimos demoniškos būtybės, tačiau tikroji jų tapatybė ir iš kur jos atsirado, lieka neaiški. Dažniausiai tai pavojingos, antgamtinės, po atokias vietoves klaidžiojančios būtybės. Vieningo vaizdavimo nėra Senajame Testamente nėra vieno, vienodo demonų vaizdavimo, todėl ...

Senovės Artimuosiuose Rytuose tikėjimas demonais buvo svarbus pasaulėžiūros aspektas. Dvasios ir demonai darė įtaką kasdieniam žmonių gyvenimui. Žemesnės už Dievus Dvasios priklausė dieviškajam pasauliui, bet už dievus jos buvo žemesnės. Dievai įtvirtino tam tikrą tvarką pasaulyje. Jie galėjo ...

Dešimtyje Dievo įsakymų yra užrašyti pagrindiniai principai, kaip žmonės turėtų elgtis su Dievu ir vieni su kitais. Čia įsakymai pateikiami Kiekvienam įsakymui pateikiamas trumpas paaiškinimas. 1. „Negarbink kitų dievų, tik mane“ Pirmajame įsakyme Dievas reikalauja, kad jo žmonės garbintų tik jį ...

Senovės Artimuosiuose Rytuose kiekviena šalis, kiekvienas miestas ir kiekviena kiltis turėjo savo dievus. Jie buvo skirstomi į aukštesnius dievus, žemesnius dievus ir dvasias. Panteonas Dievai priklausė didesnei bendruomenei, kaip ir žmonės yra šeimos dalis. Dievų kolektyvo (dar vadinamo ...

„Elis“ hebrajiškai reiškia „dievas“. Tas pats žodis yra ir kanaaniečių dievo vardas. Senajame Testamente Elis yra vienas iš YHWH vardų. Šio žodžio daugiskaita (hebrajiškai Elohim) Senajame Testamente dažniausiai vartojama minint Izraelio Dievo vardą. Dievas Elis Ugarito tekstuose Didžioji ...

Senajame Testamente karalius kartais vadinamas Dievo sūnumi. Toks titulas rodo, kad karalių pasirinko pats Dievas. Taip pat ir kiti žmonės – net visa Izraelio tauta yra vadinama Dievo sūnumis. Tai aiškiai parodo izraelitų ypatingą misiją ir ryšį su Dievu. Dievo sūnus Egipte Posakis „Dievo sūnus“ ...

„Dievų sūnūs“ Senajame Testamente nurodo į dangiškąsias būtybes. Dievo sūnūs ar Dievų sūnūs? Hebrajų kalboje šis terminas skamba kaip „bnei elohim“ (arba „bnei elim“). Žodelis „bnei“ reiškia „sūnūs“, o „elohim“ reiškia „Dievas“ arba „dievai“. Kai kurie vertimai šį posakį verčia kaip „Dievo sūnūs“, ...

Senovės pasaulyje buvo aukojamos įvairios atnašos: javų, vyno ir gyvulių. Senojo Testamento įstatymuose detaliausiai aprašomos gyvūnų aukos. Gyvūnų atnaša buvo brangi dovana dar ir dėl to, kad gyvūnas, kaip prasimaitinimo šaltinis, buvo atiduodamas nužudyti. Kokius gyvūnus aukojo? Buvo aukojamos ...

Hanuka (vert. iš hebrajų kalbos - „pašventinimas“ ar „atnaujinimas“) yra kasmetinė šventyklos pašventinimo šventė. Per ją minimas 164 m. prieš Kristų įvykęs Jeruzalės šventyklos atšventinimas. Taip pat šventė vadinama „šviesų švente“. Hanukos ištakos Hanuka prasideda dvidešimt penktą kislevo ...

Nuo VI a. pr. Kr. ir vėliau Rūtos, Giesmių Giesmės, Mokytojo, Raudų ir Esteros knygos laikomos iškilmėms skirtų tekstų ritiniais, "megilotais". Penkios iškilmės Šios penkios knygos yra skaitomos sinagogoje penkių iškilmių metu: Rūtos knyga skirta Savaičių šventei; Giesmių giesmė skirta Paschai; ...

Buvo aukojamos ne tik gyvūnų, bet ir kitų rūšių aukos: javų ir vyno atnašos. Dažniausia auka buvo javų atnaša. Javų atnašų aukojimo taisykles galima rasti Kunigų 2. Javų aukos atnaša Javų aukoms buvo atnašaujami miltai ir aliejus arba įvairių rūšių duona. Visos aukų atnašos buvo pasūdomos druska – ...

Kazuistiškai suformuluoti įstatymai pateikia bendrą situaciją, kuri prasideda žodeliu „kai“ (hebrajiškai „ki“). Paskui žodelio „jei“ (hebrajiškai „im“) pagalba, po kurio eina bausmė arba nuosprendis, paeiliui išdėstomi visi įvairūs konkretūs atvejai. Pavyzdžiui, Kunigų knygoje Kunigų 1:2 skaitome: ...

Kerubais (vienaskaita – kerubas) Senajame Testamente vadinamos dangiškosios būtybės su sparnais. Jie turi liūto kūną ir žmogaus galvą. Ezechielio knygoje jie apibūdinami kaip būtybės su keturiais sparnais ir keturiais skirtingais veidais. Svarbiausia kerubų funkcija – laikyti Dievo sostą. Kokią ...

Senajame Testamente kraujas yra susijęs su žmonių ir gyvūnų gyvybės galia. Todėl izraelitams draudžiama valgyti kraują arba mėsą, kurioje dar yra kraujo. Be to, kraujas, kaip tai, kas įkūnija gyvenimą, vaidina svarbų vaidmenį (apsivalymo) ritualuose. Kraujo vartojimas Kadangi kraujas reiškia ...

Senovės Artimųjų Rytų dievų kulte buvo naudojami įvairūs atvaizdai. Kultinių atvaizdų garbinimas Kultinis atvaizdas simbolizavo ypatingą dievą. Iš tiesų buvo tikima, jog pačiame atvaizde, statuloje jau yra įsikūnijęs dievas. Todėl su dievo atvaizdu ar statula buvo elgiamasi labai pagarbiai. Ji buvo ...

Kunigai buvo tarpininkai tarp Dievo ir žmonių. Jie atliko svarbią užduotį Susitikimo Palapinėje ir Jeruzalės šventykloje. Senojo Testamento kunigo pareigos nedaug kuo skyrėsi nuo Naujojo Testamento kunigo pareigų. Tėvas sūnui Izraelyje kunigo pareigos buvo paveldimos ir visam gyvenimui. Pagal ...

Kunigus galima atpažinti pagal jų drabužius. Biblijoje pateikiama daug informacijos apie vyriausiojo kunigo drabužius, bet taip pat aprašomi ir paprastų kunigų drabužiai. Ką vilkėjo kunigas? Kunigo drabužius sudarė: trumpas lininis apatinis drabužis, skirtas intymioms kūno vietoms pridengti; ant ...

Dauguma kunigo pareigų susijusios su jo darbu/tarnyste šventovėje. Kokios buvo kunigo pareigos? Kunigai turėjo daug skirtingų pareigų. Svarbiausios jų buvo: žmonių vardu aukoti Dievui aukas; perduoti žmonėms Dievo palaiminimą; mokyti žmones tikėjimo ir kai kurių teisinių klausimų; pripažinti žmones ...

Leviatanas – jūrų pabaisa, kurią Dievas sutriuškino pasaulio kūrimo pradžioje (Psalmės 74:14). Šis slibinas arba jūrų gyvatė simbolizuoja pirmykštę jūrą ir chaoso galias. Apokaliptinėje literatūroje sakoma, kad po kiek laiko šis slibinas vėl išsilaisvins, bet tada Dievas jį nugalės visiems laikams ...

Levitai patarnavo Susitikimo palapinėje ir Jeruzalės šventykloje. Jie buvo pavaldūs kunigams. Levito vardas Nevisiškai aišku, iš kur kilęs žodis „levitas“. Iš pradžių jis galėjo būti susijęs su žmogumi, apsisprendusiu garbinti Dievą (žr. Išėjimo 32:25-29 ir Pakartoto įstatymo 33:8-10). Tačiau ...

Aukojant liejamąją atnašą tiesiai ant aukojimo altoriaus arba ant altoriaus išdėliotos aukojamos mėsos ar duonos vynas buvo išliejamas. (Šis ritualainis veiksmas dar vadinamas libacija.) Susitikimo Palapinėje tam buvo naudojami specialūs auksiniai dubenėliai. Kada liejamoji atnaša buvo aukojama? ...