Judaizmas

„Aleliuja“ yra garbinimo žodis, visų pirma mums žinomas iš Psalmių. Tai yra kantoriaus raginimas visiems, esantiems šventykloje, šlovinti Dievo vardą.

Senajame Testamente yra skirtingos dangiškųjų būtybių grupės, kurios vėliau buvo pavadintos „angelais“:

Atleidimas Senajame Testamente dažniausiai taikomas Dievo ir žmogaus santykiams. Žmogus yra priklausomas nuo savo kūrėjo, tačiau jį nuo kūrėjo skiria nuodėmė. Todėl žmonėms reikia Dievo atleidimo, kad susitaikymas būtų įmanomas.

„Aukso veršiai“ Biblijoje – auksinės jaučio formos statulos, naudojamos kaip religiniai objektai. Jautis senovės Artimuosiuose Rytuose buvo svarbus galios ir vaisingumo simbolis.

Aukuras buvo daromas iš akmenų arba medinės lentelės, ant kurių buvo atnašaujamos aukos Izraelio Dievui ar kitiems dievams. Biblijoje minimi ir aprašomi skirtingi aukurų tipai, taip pat įvairių jų pavyzdžių aptiko archeologai, kasinėję Izraelyje.

Sekant aprašymais, randamais Exodus ir 1 Kings, tiek deginamųjų aukų altoriaus, tiek smilkalų altoriaus kampuose buvo įrengti tam tikri išsikišimai. Šiems išsikišimams pavadinti buvo naudojamas hebrajiškas žodis reiškiantis „ragai (gyvūno)“.

Kai aukštasis kunigas norėdavo gauti patarimą iš Dievo, mesdamas burtus jis dažnai naudodavo akmenis (vadintais Urimu ir Tumimu). Juos jis visuomet turėdavo nešiotis prie širdies.

Deginamosios aukos buvo labiausiai paplitusios auka. Jau pats jos pavadinimas reiškė, kad gyvūnas buvo visas sudeginamas – „paleidžiamas dūmais“. Tai buvo „malonaus kvapo ugninė atnaša Viešpačiui“.

deginamosios aukos buvo padedamos ant deginamųjų aukų aukuro. Kaip skaitome Exodus 27, Mozei buvo pavesta pastatyti deginamųjų aukų aukurą prie Susitikimo palapinės. Vėliau, kai Jeruzalėje buvo pastatyta Šventykla, deginamųjų aukų aukuro vieta buvo priešais ją.

Senovės Artimuosiuose Rytuose tikėjimas demonais buvo svarbus pasaulėžiūros aspektas. Dvasios ir demonai darė įtaką kasdieniam žmonių gyvenimui.

„Dešimtyje Dievo įsakymų“ minimos dešimt svarbiausių Dievo Sandoros su Izraeliu sąlygų. Jos išvardytos Exodus 20:1-17. Didžioji dalis šių įsakymų – draudimai. Dešimt įsakymų buvo labai svarbūs judeo-krikščioniškosios civilizacijos raidai.

„Elis“ hebrajiškai reiškia „dievas“. Tas pats žodis yra ir kanaaniečių dievo vardas. Senajame Testamente Elis yra vienas iš YHWH vardų. Šio žodžio daugiskaita (hebrajiškai Elohim) Senajame Testamente dažniausiai vartojama minint Izraelio Dievo vardą.

Senajame Testamente karalius kartais vadinamas Dievo sūnumi. Toks titulas rodo, kad karalių pasirinko pats Dievas. Taip pat ir kiti žmonės – net visa Izraelio tauta yra vadinama Dievo sūnumis. Tai aiškiai parodo izraelitų ypatingą misiją ir ryšį su Dievu.

Nuo VI a. pr. Kr. ir vėliau Rūtos, Giesmių Giesmės, Mokytojo, Raudų ir Esteros knygos laikomos iškilmėms skirtų tekstų ritiniais, "megilotais".

Jachinas ir Boazas tai dviejų bronzinių stulpų pavadinimai Saliamono šventykloje. Jie stovėjo prie šventyklos įėjimo. Jachinas buvo iš dešinės, o Boazas - iš kairės. Stulpus pagamino varkalys Huramas.

Buvo aukojamos ne tik gyvūnų, bet ir kitų rūšių aukos: javų ir vyno atnašos. Dažniausia auka buvo javų atnaša.

Kazuistiškai suformuluoti įstatymai pateikia bendrą situaciją, kuri prasideda žodeliu „kai“ (hebrajiškai „ki“). Paskui žodelio „jei“ (hebrajiškai „im“) pagalba, po kurio eina bausmė arba nuosprendis, paeiliui išdėstomi visi įvairūs konkretūs atvejai. Pavyzdžiui, Kunigų knygoje Kunigų 1:2 skaitome:

Kunigai buvo tarpininkai tarp Dievo ir žmonių. Jie atliko svarbią užduotį Susitikimo Palapinėje ir Jeruzalės šventykloje.

Kunigus galima atpažinti pagal jų drabužius. Biblijoje pateikiama daug informacijos apie vyriausiojo kunigo drabužius, bet taip pat aprašomi ir paprastų kunigų drabužiai.

Nebuvo griežtai nustatytos kūno krypties besimeldžiant. Žmonės atsigręžia dangaus link, Dievo link. Daniel 6: 11 knygoje skaitome, jog Danielius meldėsi atsisukęs Jeruzalės kryptimi, tačiau šis atvejį galime laikyti išimtimi.

Leviatanas – jūrų pabaisa, kurią Dievas sutriuškino pasaulio kūrimo pradžioje (Psalmės 74:14). Šis slibinas arba jūrų gyvatė simbolizuoja pirmykštę jūrą ir chaoso galias. Apokaliptinėje literatūroje sakoma, kad po kiek laiko šis slibinas vėl išsilaisvins, bet tada Dievas jį nugalės visiems laikams (Izaijo 27:1).

Levitai patarnavo Susitikimo palapinėje ir Jeruzalės šventykloje. Jie buvo pavaldūs kunigams.

Aukojant liejamąją atnašą tiesiai ant aukojimo aukuro arba ant aukuro išdėliotos aukojamos mėsos ar duonos vynas buvo išliejamas. (Šis ritualinis veiksmas dar vadinamas libacija.) Susitikimo Palapinėje tam buvo naudojami specialūs auksiniai dubenėliai.

Lilita žydų mitologijoje yra nakties demonė. Ji minima tik kartą Senajame Testamente, Izaijo 34:14. Buvo manoma, kad tai po dykumas slankiojanti būtybė, todėl žmonėms šios vietos tampa negyvenamomis.

Daugelį Senojo Testamento maldų galima rasti Psalmyne. Daugelis psalmių ypatingai svarbios Jeruzalės Šventyklos liturgijai:

Šiame kontekste mitologija reiškia pasakojimus apie dievus ir kitas antgamtines būtybes. Biblijoje randame senovės Artimųjų Rytų mitologijos pėdsakų. Šie pėdsakai dažniausiai randami šiomis formomis:

Namų stabai (hebrajiškai „terafim“) – šeimos dievybių statulos, kurios, kaip buvo tikima, saugojo šeimą.

Naujųjų metų šventė taip pat žinoma kaip „Roš Hašana“ (tai reiškia „metų pradžia“). Su šia diena susijusius nuostatus galima rasti Numbers 29:1-6.