Šulinys

Šulinys – žmonių iškasta duobė, kuri siekdavo gruntinį vandenį. Šulinio sienos dažnai būdavo išklotos akmenimis ar plytomis. Šulinys gali būti kelių keliasdešimties metrų gylio.

Kadangi žemė Izraelyje daug kur labai akmenuota, šulinio kasimas buvo sunkus darbas. Dėl šios priežasties, žmogus, iškasęs šulinį, automatiškai tapdavo šulinio savininku. Jis būdavo atsakingas už šulinio priežiūrą: į šulinį patekusio smėlio išsėmimas, nuo sienų atsilaisvinusių akmenų sutvirtinimas. Ilgainiui šulinys galėdavo išdžiūti, pavyzdžiui, jei kurį laiką buvo mažai kritulių. Tokiu atveju šulinys tapdavo nenaudojamas. Genesis 37:22 pasakojamas pasakojimas, kaip į vieną iš tokių išdžiuvusių šulinių Juozapą įmetė jo broliai.

Vandenį iš šulinio būdavo galima pasemti kibiru, pritvirtintu prie virvės. Kibiras būdavo pagamintas iš akmens ar odos. Odos privalumas tas, kad kaušas taip lengvai nelūždavo, tuo atveju, jei trenkdavosi į akmenines šulinio sienas. Virvė būdavo pritvirtinta prie medinės konstrukcijos virš šulinio.

Ant šulinio viršaus būdavo užvožtas didelis akmuo tam, kad ištroškę gyvūnai neįkristų į šulinį (Genesis 29:2-3).