Sėja

Javai buvo sėjami likus kelioms savaitėms iki pirmųjų rudens liūčių, spalio mėnesį. Eidamas per supurentą dirvą žemdirbys lengvu sukamuoju judesiu kuo tolygiau išberdavo sėklas, kurias nešdavosi maišelyje arba sterblėje.

Kai vienu metu sėdavo keli sėjėjai, vienas jų eidavo paskui plūgą ir mesdavo sėklą tiesiai į naują vagą ar lysvę. Apie tai užsimenama Izaijo 28:25: „Juk, kai dirva jau supurenta, argi jis neberia krapų ir kmynų, argi nesėja kviečių ir miežių biržėse, o pakraščiuose kitų javų?“

Prie plūgo buvo galima pritvirtinti ir savotišką piltuvėlį, kuriuo sėklos tvarkingai eilėmis byrėdavo tiesiai į supurentą dirvą.

Šis sėjos būdas jau antrame tūkstantmetyje pr. Kr. buvo naudojamas Mesopotamijoje. II a. pr. Kr. datuojamoje Jubiliejų knygoje rašoma, kad Abraomas šitaip sėti pamokė kanaaniečius.

Vis dėlto dalis sėklų galėjo nukristi ne į žemę, o šalia kelio, tarp erškėčių ar ant uolų. Tai puikiai atskleidžiama palyginime apie sėjėją Mato 13:18-23, Morkaus4:3-8 ir Luko 8:4-15 Evangelijose.

Žydų teisėje randama nemažai sėjimo taisyklių. Pavyzdžiui, Kunigų 25:3-4 rašoma, kad šešerius metus iš eilės žemdirbys gali sėti savo lauką, bet septintaisiais metais, Šabo metais, jis turi palikti savo lauką nesėtą ir leisti jam pailsėti. Kunigų 19:19 nurodoma, kad žemdirbys negali tame pačiame lauke sėti skirtingų kultūrų.

Biblijoje sąvokos „sėja“ ir „pjūtis“ dažnai vartojamos kaip priežasties ir pasekmių metafora. Gerai žinomoje pranašo Ozėjo 8:7 eilutėje sakoma: „Jie sėja vėją, todėl pjaus audrą.“

Mato, Morkaus ir Luko Evangelijų palyginime apie sėjėją sėkla tampa Dievo žodžio metafora.