Plūgas

Prieš sėją žemę reikėjo pirmiausia suarti – išpurenti dirvą, kad sėkla giliau įsiskverbtų.

Prieš ardamas žemdirbys pirmiausia pašalindavo iš lauko didelius akmenis, kuriuos dažniausiai panaudodavo tvorai aplink lauką statyti. Ariant plūgu buvo padaromos pėdos gylio vagos, o į jas – beriamos sėklos.

Plūgą sudarė metalinis arklas, tvirtinamas prie vienos ar dviejų medinių rankenų, kuriomis žemdirbys galėjo valdyti plūgą. Arklas paprastai buvo plokščias, su trikampe geležte, kurios viršūnė rėžė žemę. Kietai akmenuotai dirvai suarti reikėjo metalinio arklo. Senovėje tam buvo naudojama bronza, o nuo 1200 m. pr. Kr. – geležis.

Kartais žemdirbys pats stumdavo ar traukdavo plūgą. Tačiau dažniausiai arklą traukdavo vienas ar du jaučiai arba asilai.

Arimo akmuo arba arklo ašmenys Biblijoje minimi ir kaip taikos simbolis. Jam priešingas, karo, simbolis – kardas.

Izaijo 2:4 ir Michėjo 4:3 knygose skelbiama, jog kalavijai bus perkalti į arklus, o ietys – į geneklius medžiams genėti. Taip skelbiama apie ateinantį taikos ir teisingumo metą. Kita vertus, pranašas Joelis (Joelio 4:10), naudodamas tą patį įvaizdį, ragina eiti į karą: „Kalkite savo noragus į kalavijus ir savo geneklius į ietis.“

Kartais lauką apsėjus jis vėl buvo apariamas, kad pasėta sėkla giliai įspaustų į žemę. Paviršiuje likusias sėklas nurinkdavo paukščiai ar kiti gyvūnai arba jos tiesiog išdžiūdavo saulės kaitroje.