Gideonas

Gideoną Dievas pašaukia išvaduoti Izraelį nuo midjaniečių. Su trijų šimtų kareivių grupe jis puola midjaniečius ir išveja. Tuomet izraelitai prašo Gideoną būti jų valdovu, bet šis atsisako. Tačiau nors Gideonas viešai ir sakosi nesąs Izraelio karaliumi, iš tikrųjų elgiasi kaip karalius.

Gideono vardas reiškia „negailestingas priešams“. Kai vieną naktį Gideonas nugriauna netikro dievo, Baalo, aukurą ir sudaužo deivės Ašeros simbolį, tėvas jį pavadina Jerubaalu (Teisėjų 6:32); tai reiškia: „Baalas kovos“ arba „jis kaunasi su Baalu“.

Pranašas Samuelis Gideoną pavadina vienu svarbiausių Izraelio teisėjų (1 Samuelio 12:11) ir Hebrajams 11:32 vadina vienu iš tikėjimo didvyrių kartu su Baraku, Jefte ir Samsonu.

Gideono vardą taip pat turi vienas iš Juditos protėvių (Juditos 8:1).

Gideonas – jauniausias Jehoašo sūnus ir gyvena Ofroje. Jis priklauso Manaso genties abiezerų klanui.

Nors Gideono kilmė labai kukli, Dievo angelas jam paliepia išvaduoti izraelitus nuo midjaniečių, kurie juos engia septynerius metus.

Gideonas surenka mūšiui karius iš visų Izraelio giminių. Tačiau Dievas mano, kad jų yra per daug. Jis nenori, kad Gideonas pasikliautų vien savo jėgomis, todėl paliepia jam didesnę kariuomenės dalį išsiųsti namo.

Taip Gideonas pasilieka tik su trimis šimtais vyrų, kuriuos padalina į tris būrius. Taigi su tokia kariuomene naktį jis apsupa midjaniečių stovyklą: trys būriai vyrų ima pūsti ragais ir daužyti puodus rankose laikydami fakelus. Šitaip jie sukelia midjaniečių gretose didžiulę paniką ir priverčia juos bėgti.

Po pergalės prieš midjaniečius izraelitai kreipiasi į Gideoną prašydami, kad jis ir jo sūnūs valdytų Izraelį. Bet Gideonas mano, kad Dievas turėtų būti tautos valdovas, o ne žmogus (Teisėjų 8:23).

Nors Gideonas nebuvo Izraelio valdovas, vis tik elgėsi kaip vienas iš jų: turėjo daug žmonų, su kuriomis susilaukė septyniasdešimt sūnų – savo paties palikuonių. Be jų jis susilaukė dar vieno sūnaus su sugulove, kurį pavadino Abimelechu („tėvas yra karalius“).