Dovydo nuodėmė
1Pavasarį, kai karaliai eina į žygį, Dovydas išsiuntė Joabą drauge su savo pareigūnais ir visu Izraeliu. Jie nuniokojo Amoną ir apgulė Rabą. O Dovydas pasiliko Jeruzalėje.
2Kartą vieną popietę Dovydas, pakilęs iš guolio, vaikštinėjo ant karaliaus rūmų stogo. Nuo stogo jis pamatė besimaudančią moterį. Ta moteris buvo labai graži. 3Dovydas pasiuntė dvariškį pasiteirauti apie moterį. Jam buvo pranešta: „Tai Eliamo duktė Batšeba, Ūrijos Hetito žmona“. 4Dovydas nusiuntė pasiuntinius ją atvesti. Ji atėjo pas jį, ir jis suėjo su ja; ji buvo ką tik apsivaliusi po savo mėnesinių. Tada ji sugrįžo namo. 5Moteris pastojo ir pasiuntė Dovydui žodį: „Esu nėščia“.
6Tada Dovydas pasiuntė žodį Joabui: „Atsiųsk pas mane Ūriją Hetitą“. Joabas pasiuntė Ūriją pas Dovydą. 7Ūrijai atvykus pas jį, Dovydas klausė, kaip sekasi Joabui, kaip sekasi kariams ir kaip sekasi karas. 8Paskui Dovydas tarė Ūrijai: „Eik namo ir nusiplauk kojas!“ Kai Ūrija išėjo iš karaliaus rūmų, paskui jį buvo pasiųsta karaliaus dovana. 9Bet Ūrija miegojo prie įėjimo į karaliaus rūmus drauge su visais savo valdovo tarnais ir į namus nėjo. 10Kai Dovydui buvo pranešta: „Ūrija į savo namus nėjo“, – Dovydas tarė Ūrijai: „Argi ne iš kelionės parėjai? Tad kodėl neini į namus?“ 11Ūrija atsakė Dovydui: „Skrynia ir Izraelis bei Judas būna palapinėse. Mano viešpats Joabas ir mano valdovo tarnai yra stovykloje atvirame lauke. Nejau aš eisiu į savo namus valgyti, gerti ir sugulti su žmona? Kaip tu gyvas, prisiekiu tavo gyvastimi, tokio dalyko nedarysiu“. – 12„Pasilik čia ir šiandien, – tarė Dovydas Ūrijai, – rytoj tave pasiųsiu atgal“. Tad Ūrija pasiliko tą dieną Jeruzalėje. Kitą dieną 13pakvietė jį valgyti ir gerti savo akivaizdoje ir nugirdė jį. Vakare jis nuėjo atsigulti į guolį su savo valdovo tarnais, bet į savo namus nėjo.
14Ryto metą Dovydas parašė laišką Joabui ir pasiuntė jį per Ūrijos rankas. 15Laiške jis rašė: „Pastatykite Ūriją mūšio priekyje, kur aršiausiai kovojama, ir pasitraukite nuo jo, kad būtų parblokštas ir mirtų“. 16Apguldamas miestą, Joabas pastatė Ūriją į vietą, kur žinojo esant stiprių karių. 17Miesto vyrai iššoko ir kovojo prieš Joabą, ir keletas Dovydo tarnų tarp karių krito. Ūrija Hetitas buvo tarp žuvusiųjų.
18Joabas pasiuntė Dovydui išsamų pranešimą apie mūšį. 19Jis įsakė pasiuntiniui, tardamas: „Kai būsi baigęs sakyti karaliui visas žinias apie mūšį, 20jeigu karalius imtų pykti ir sakytų: ‘Kam gi ėjote kovoti taip arti miesto? Argi nežinojote, kad jie šaudys nuo sienos? 21Kas užmušė Jerubešeto sūnų Abimelechą? Argi ne moteris metė nuo sienos ant jo viršutinę girnapusę, nuo kurios jis ir mirė Tebece? Kam gi ėjote taip arti sienos?’ – tada pasakysi taip: ‘Ir tavo tarnas Ūrija yra tarp užmuštųjų’“.
22Pasiuntinys leidosi į kelionę. Atėjęs perdavė Dovydui visa, ką Joabas buvo liepęs pasakyti. 23Pasiuntinys tarė Dovydui: „Iš pradžių pergalė buvo tų vyrų pusėje, jie puolė mus lauke, bet mes atstūmėme juos atgal prie miesto vartų. 24Tada lankininkai šaudė į tavo tarnus nuo sienos. Keletas karaliaus tarnų krito. Krito ir tavo tarnas hetitas Ūrija“. 25Dovydas tarė pasiuntiniui: „Taip pasakysi Joabui: ‘Nesikamuok dėl to dalyko, nes kalavijas suryja tai vieną, tai kitą. Ryžtingai tęsk miesto puolimą ir sunaikink jį!’ Padrąsink jį“.
26Sužinojusi, kad vyras mirė, Ūrijos žmona apraudojo jį. 27Praėjus gedulo laikui, Dovydas nusiuntė parvesti jos į savo rūmus. Ji tapo jo žmona ir pagimdė jam sūnų.
Bet darbas, kurį Dovydas padarė, buvo nedoras Dievo akyse.
