1Choro vadovui. Dovydo psalmė.
2Išgirsk mano balsą, Dieve, kai skundžiuosi;
saugok mano gyvastį nuo priešų keliamo siaubo.
3Apgink mane nuo nedorėlių gaujos,
nuo pikta darančių minios.
4Jie galanda savo liežuvius lyg kalavijus,
taiko lyg strėles savo karčius žodžius,
5iš pasalų šaudami į nekaltą žmogų;
jie šauna staiga, nieko nebijodami.
6Jie drąsinasi savo kėslais,
susimoko, kur spęsti spąstus,
manydami: „Kas gali mus pamatyti?“
7Jie sumano nedorą kėslą
ir slepia savo sumanytą niekšybę;
žmogus – gelmė, o jo širdis – bedugnė.
8Bet Dievas paleidžia į juos savo strėles,
ir jie staiga sužeidžiami.
9Liežuviu jie patys sau pražūtį lemia;
kas tai pamato, kraipo galvas.
10Tuomet visus žmones apims pagarbi baimė;
jie skelbs, ką Dievas padarė,
ir apmąstys visus jo darbus.
11Teisusis džiūgaus VIEŠPATYJE
ir ras jame užuovėją;
visi dorieji giedos jam šlovės giesmę.
