Išganymo pažadas
1„Paguoskite mano tautą, – sako jūsų Dievas, – paguoskite ją!
2Prabilkite į širdį Jeruzalei ir šaukite jai,
kad jos lažas baigėsi,
kad jos kaltė išpirkta,
nes ji dvigubai atsiėmė iš VIEŠPATIES rankų
už visas savo nuodėmes“.
3Pasigirsta balsas:
„Per dykumą tieskite VIEŠPAČIUI kelią!
Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį!
4Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas,
kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta.
Uolėta žemė pavirs lyguma,
kalvotos apylinkės – slėniais.
5Tada VIEŠPATIES šlovė bus apreikšta!
Visa žmonija drauge ją išvys,
nes pats VIEŠPATS tai pažadėjo savo lūpomis!“
6Pasigirsta balsas: „Skelbk!“
Atsakau: „O ką man skelbti?“ –
„Visa žmonija – kaip žolė,
jos gražumas – kaip laukų gėlės.
7Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta,
kai tik VIEŠPATS pasiunčia joms vėją.
Tikrai žmonės – tik žolė.
8Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta,
bet Dievo žodis tveria amžinai“.
9Užlipk ant aukšto kalno,
džiugiosios žinios skelbėjau Sione!
Galingai pakelk savo balsą,
gerosios naujienos skelbėja Jeruzale!
Skelbk, nebijok!
Sakyk Judo miestams: „Štai jūsų Dievas!“
10Štai Viešpats DIEVAS ateina su galybe,
o jo ranka – valdinga.
Atlygį jis turi su savimi,
o algą moka į priekį.
11Kaip piemuo ganys jis savo kaimenę,
savo rankomis surinks ėriukus,
nešios juos prie krūtinės
ir švelniai vedžios vedekles.
