Kūrėjo galia išganyti
12Kas savo kaušu paseikėjo marių vandenis,
kas sprindžiu pamatavo dangaus skliautą?
Kas saiku atseikėjo žemės dulkes,
kas svarstyklėmis pasvėrė kalnus
ir svertuvu – kalvas?
13Kas gali pasakyti VIEŠPAČIUI, ką jam daryti,
pamokyti jį ar duoti patarimą?
14Su kuo jis tariasi, kad žinotų, ką daryti?
Kas išmokė jį teisingumo tako
ir parodė jam išminties kelią?
15Štai tautos jam – lyg lašas kibire,
lyg dulkės ant svarstyklių.
Tolimosios salos sveria ne daugiau kaip krislai.
16Libano medžių neužtektų aukurui pakurti,
nė jo gyvulių – deginamosioms aukoms.
17Visos tautos jo Artume – niekų niekas;
jas Dievas laiko visiškai nieku!
18Į ką jums bus panašus Dievas
ir kokį jo paveikslą susikursite?
19Į stabų statulą, meistro nulietą,
auksakalio paauksuotą
ir sidabro grandinėlėmis apvedžiotą?
20Kas nuskurdęs, tas pasirinks nepuvų šilkmedį
ir susiras nagingą meistrą,
kad pastatytų nedūlų stabą.
21Argi jūs nežinote? Argi negirdėjote?
Argi tai jums neskelbta nuo pradžios?
Ar jūs nesupratote?
Nuo tada, kai buvo padėti žemės pamatai,
22jis sėdi soste anapus dangaus skliauto virš žemės,
ir jos gyventojai jam atrodo lyg žiogai.
Jis dengia žemę dangumi tarsi užuolaida,
išskleidžia jį tarsi palapinę gyvenimui.
23Didžiūnus jis paverčia nieku,
o žemės valdovus – tuščiu burbulu.
24Jie vos pasodinti, vos pasėti,
jų kamienai vos žemėn įleido šaknis;
jis kvėpteli ant jų, ir jie nudžiūva;
viesulas juos nuneš kaip šapus.
25„Su kuo palyginsite mane? Su kuo sulyginsite mane?“
– sako Šventasis.
26Pakelkite akis ir pasižiūrėkite į aukštybes!
Kas jas sukūrė?
Tas, kuris atveda jų pulkus, suskaičiuoja
ir šaukia kiekvieną jų vardu.
Dėl jo didžios galybės ir beribės jėgos
nė viena nedrįsta neateiti!
