1Dovydo malda.
Klausykis, VIEŠPATIE, kaip maldauju teisybės,
atsižvelk į mano šauksmą!
Išgirsk mano maldą iš lūpų be vyliaus!
2Iš tavęs teateina man nuosprendis,
nes tavo akys mato teisybę.
3Nors ir mėgintum mano širdį,
tirtum mane naktį
ir bandytum mane ugnimi,
nerastum manyje neteisybės.
Nenusidėjau lūpomis,
4kaip daugelis žmonių.
Branginau žodį iš tavo lūpų
ir išvengiau smurto kelių.
5Tavo Įstatymo keliu žingsniavau,
nuo jo mano kojos niekada nenuklydo.
6Šaukiuosi tavęs, nes tu mane išgirsi, Dieve!
Atsuk man savo ausį, klausykis mano žodžių.
7Parodyk savo ištikimą meilę nuostabiais darbais,
Gelbėtojau, ieškantiems užuovėjos
nuo užpuolikų tavo dešinėje.
8Saugok mane kaip savo akies vyzdį,
savo sparnų paūksmėje paslėpk mane
9nuo nedorėlių, norinčių mane suplėšyti.
Apspinta mane mirtini priešai;
10be gailesčio jų kietos širdys,
įžūliai kalba jų lūpos.
11Jie aplink mane, kur tik pasisuku,
įbedę akis, laukia progos mane parblokšti
12lyg išalkę grobio liūtai,
lyg iš pasalų sėlinantys liūtukai.
13Pakilk, VIEŠPATIE,
stok prieš juos ir parblokšk!
Išlaisvink mane savo kalaviju iš nedorėlio.
14Savo ranka, VIEŠPATIE, išgelbėk nuo mirtingųjų –
nuo mirtingųjų, kurių dalia – tik šis gyvenimas.
Jų pilvai teprisipildo to, ką esi jiems sutaupęs,
jų vaikai tegu sočiai sau glemžia
bei tepalieka ir savo mažyliams.
15O aš, būdamas doras, matysiu tavo veidą
ir pabudęs būsiu laimingas dėl tavo Artumo.
