1Asafo maskilas.
Kodėl, Dieve, amžinai mus atstumi?
Kodėl rusena tavo įniršis ant tavo ganyklos avių?
2Atmink savo seniai įgytą bendriją,
giminę, kurią atpirkai sau kaip paveldą,
Siono kalną, kuriame apsigyvenai.
3Atsisuk į begalinius griuvėsius,
į visus priešų smurto darbus šventovėje!
4Tavo priešai rėkavo tavo sueigų vietoje,
jie paliko ten savo ženklus.
5Jie atrodė lyg kirtėjai,
kirviais kertantys medžius.
6Savo kirviais ir kūjais jie sudaužė
visus drožtus jos papuošimus.
7Su žeme sulygino tavo šventovę ir padegė,
išniekino tavo Artumo buveinę.
8Jie sakė sau širdyje:
„Užvaldykime juos visiškai!“ –
ir sudegino visas Dievo sueigų vietas krašte.
9Savo ženklų nebematome,
nėra daugiau jokio pranašo,
ir niekas iš mūsų nežino, kiek ilgai.
10Dieve, kiek ilgai tas priešas tyčiosis?
Nejau amžinai jie dergs tavo vardą?
11Kodėl neištiesi mums rankos, savo dešinės?
Kodėl laikai rankas susidėjęs už nugaros?
12Juk, Dieve, mano karaliau nuo seno,
tu laimėjai mums daug pergalių mūsų krašte.
13Savo galybe tu perkirtai jūrą,
sutriuškinai jūros pabaisų galvas.
14Tu sutraiškei Leviataną
ir pašėrei jo kūnu tyrų žvėris.
15Tau paliepus ėmė trykšti šaltiniai ir srautai,
tu išdžiovinai neišsenkančias upes.
16Tu sukūrei dieną ir naktį,
padėjai į vietą mėnulį ir saulę.
17Tu nustatei visas žemės ribas,
padarei vasarą ir žiemą.
18Atmink, VIEŠPATIE, kaip priešas šaiposi,
kaip nedori žmonės niekina tavo vardą.
19Neatiduok savo balandžio laukiniams žvėrims,
neužmiršk savo nuskriaustųjų amžinai.
20Žvilgterk į savo Sandorą!
Pilni smurto lindynių mūsų krašto užkampiai.
21Tenesitraukia šalin nusivylę nuskriaustieji,
tešlovina tavo vardą vargšai ir beturčiai.
22Pakilk, Dieve, gink savo bylą;
atmink, kaip nedori žmonės šaiposi
iš tavęs visą dieną.
23Neužmiršk savo priešų rėkavimo;
ūžesys tų, kurie prieš tave maištauja, nesiliauja.
