20Tu žinai mano užgaules, gėdą ir negarbę;
tau pažįstami visi mano priešai.
21Užgaulės drasko širdį, ir aš nevilties pagautas;
laukiu užuojautos, bet jos nėra,
ieškau paguodos, bet nerandu, kas paguostų.
22Man į maistą jie deda nuodų,
troškuliui numalšinti man jie duoda acto.
23Tebūna jų pačių stalas jiems spąstai,
pinklės jų bendrams.
24Teaptemsta jiems akys, kad nebegalėtų matyti;
tedreba nuolat jų strėnos.
25Išliek ant jų savo pyktį,
tepasiveja juos tavo degantis įniršis.
26Tebūna nusiaubta jų stovykla;
neleisk niekam gyventi savo palapinėse.
27Juk tą, kurį tu nubaudei, jie persekioja;
tam, kurį tu sužeidei, jie didina skausmą.
28Krauk jiems kaltę ant kaltės,
neduok jiems savo išganymo dalies.
29Tebūna jie ištrinti iš gyvųjų knygos,
į teisiųjų sąrašą tenebūna įtraukti!
30O aš nuskriaustas ir kenčiu;
pakelk mane, Dieve, ir gelbėk!
31Šlovinsiu Dievo vardą giesme,
aukštinsiu jį ir dėkosiu.
32Tai labiau patiks VIEŠPAČIUI negu galvijai,
negu raguoti jaučiai skeltanagiai.
33Nuskriaustieji matys tai ir nudžiugs;
„jūs, kurie ieškote Dievo, turėkite drąsos!“
34Juk VIEŠPATS girdi vargšus
ir neatstumia savųjų, esančių nelaisvėje.
35Tešlovina jį dangus ir žemė,
jūros ir visa, kas jose gyva!
36Tikrai Dievas išgelbės Sioną
ir atstatys Judo miestus.
Jo tarnai ten gyvens ir užvaldys kraštą;
37jo tarnų vaikai jį paveldės,
ir mylintys jo vardą ten gyvens.
