1Atmink Kūrėją savo jaunystės dienomis,
dar skausmo dienoms neatėjus
ir dar neatėjus metams,
apie kuriuos sakysi: „Man jie nemalonūs!“ –
2dar neužtemus saulės,
mėnulio ir žvaigždžių šviesai
ir lietų nešantiems debesims nesugrįžus.
3Tai dienai atėjus, namų sargai drebės
ir galiūnai sukniubs,
malėjos liausis malusios, nes jų mažai beliko,
o žvelgiantys pro langą matys tamsą,
4kai durys į gatvę uždaromos,
ir girnų garsas tilstelėja,
kai paukščio giesmė vis silpnėja
ir visi dainingi garsai prityla,
5kai bijomasi aukštumų ir pavojų kelyje,
kai migdolas pražysta, o žiogas vos bepasivelka,
ir kapario uoga tampa bejėgė.
Kadangi žmogus eina į savo amžinus namus,
raudotojai būriuojasi gatvėje laukdami,
6kol bus nutrauktas sidabro siūlas
ir sudaužytas aukso dubuo,
ąsotis sudaužytas prie šaltinio
ir vandens ratas sulaužytas prie talpyklos.
7Dulkės sugrįš į žemę,
kur kadaise jos ir buvo,
o gyvybės alsavimas – pas Dievą, kuris jį davė.
8Miglų migla! – sako Mokytojas. Viskas migla!
Pabaiga
9Mokytojas buvo išmintingas žmogus. Be to, jis ir žmones mokė to, ko pats buvo išmokęs sverdamas ir tyrinėdamas, bei sudarė daug patarlių. 10Mokytojas stengėsi rasti tinkamų posakių ir teisingus aiškiai užrašė.
11Išminčių posakiai – tarsi akstinai, tarsi giliai į akstinus įkaltos vinys. Jie duoti vieno Ganytojo. 12O dėl to, kas viršaus, mano vaike, būk atsargus! Knygų dauginimui niekada nebus galo, o daug mokantis nuvargsta kūnas.
13Visa tai išklausius, paskutinis žodis būtų toks: bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją. 14Juk Dievas kiekvieną pašauks atsakyti už darbą, net slaptą – ir gerą, ir blogą.
