15Per savo trumpą gyvenimą mačiau du dalykus: kartais teisus žmogus pražūva, nepaisant jo teisumo, ir kartais nedorėlis išlieka, nepaisant jo nedorumo. 16Neperdėk, būdamas teisus, ir neperdėk, būdamas išmintingas. Kam gi turėtum save pražudyti? 17Neperdėk, būdamas nedoras, ir nebūk kvailas. Kam gi turėtumei mirti prieš laiką? 18Geriausia, kad vieno laikytumeis, bet ir nuo kito rankos neatitrauktum, nes kas bijo Dievo, tam su abiem seksis.
19Išmintis gina išmintingąjį geriau negu dešimt mieste esančių didžiūnų. 20Iš tikrųjų nėra žemėje nė vieno žmogaus, kuris būtų toks teisus, jog tik gerai elgtųsi ir niekada nenusidėtų. 21Pagaliau nekreipk dėmesio į visa, ką žmonės kalba, kad neišgirstum savo vergo tave keikiant. 22Juk savo širdyje žinai, kad dažnai esi keikęs kitus.
23Visa tai tyriau išmintimi. Tariau: „Būsiu išmintingas“. Bet išmintis liko toli nuo manęs. 24Toli visa, kas buvo, ir giliai giliai palaidota. Kas gali tai išaiškinti? 25Atsidėjau širdimi pažinti, tirti, ieškoti išminties bei dalykų supratimo norėdamas suvokti, kad nedorumas kvailas, o kvailybė – beprotybė.
26Man moteris kartesnė už mirtį. Ji – spąstai, jos širdis – žabangos, o rankos – pančiai. Kas patinka Dievui, tas jos išvengs, bet kas nusideda, tą ji pagaus. 27Štai ką radau, sako Mokytojas, kai dėjau vieną dalyką prie kito, ieškodamas jų supratimo. 28O štai ko dar tebeieškau, nors nesėkmingai: vieną vyrą iš tūkstančio užtikau, bet nė vienos moters tarp jų niekada neradau. 29Taigi radau viena: Dievas padarė žmoniją dorą, bet žmonės leidosi į svarstymus.
