Pasmerkimas ir viltis
1Vargas man! Aš kaip žmogus po to,
kai vasaros derlius nuimtas,
kai vynuogės nurinktos,
neberandantis suvalgyti jokios vynuogių kekės
nė mano mėgstamų ankstyvųjų figų.
2Pradingo krašto ištikimieji,
nebeliko nė vieno doro žmogaus.
Visi tyko kraujo,
gaudo vienas kitą tinklu.
3Jų rankos įgudusios daryti pikta:
didžiūnas kelia reikalavimus,
teisėjas prašo kyšio,
o turtuolis įsako pagal savo norą.
Taip jie iškraipo teisingumą!
4Geriausias tarp jų – kaip erškėtis,
teisingiausias tarp jų – kaip erškėčių tvora.
Tavo sargybinių skelbtoji diena,
tavo bausmė atėjo,
ir jau čia pat jų sumišimo metas.
5Netikėkite draugu,
nepasitikėkite bičiuliu!
Nuo miegančios tavo glėbyje
saugok savo lūpų duris!
6Juk sūnus niekina tėvą,
duktė šiaušiasi prieš motiną,
marti prieš anytą.
Žmogaus priešai – jo namiškiai!
7O aš žvelgsiu į VIEŠPATĮ,
dėsiu viltis į savo išganymo Dievą,
ir išklausys mane mano Dievas!
