56Bet jie maištavo ir gundė Dievą Aukščiausiąjį,
nesilaikydami jo įsakų.
57Jie atsimetė ir buvo neištikimi kaip ir jų protėviai,
sukniubo lyg nepatikimas lankas.
58Jie pykdė Dievą savo aukštumų alkais,
žadino jo pavyduliavimą savo stabais.
59Dievas pamatė ir įniršo;
jis visiškai atmetė Izraelį.
60Jis paliko savo Padangtę Šilojyje – Namus,
kuriuose buvo gyvenęs tarp žmonių.
61Jis leido savo galybei eiti į nelaisvę,
savo garbei patekti į priešo rankas.
62Jis atidavė savo tautą kalavijui,
jis įpyko ant savo paveldo.
63Ugnis surijo jų jaunuolius,
o merginos neturėjo už ko tekėti.
64Kunigai krito nuo kalavijo,
o jų našlės negiedojo raudų.
65Tada Viešpats pabudo kaip iš miego,
tarsi vyno išjudintas galiūnas.
66Jis privertė savo priešus bėgti
ir ilgam užtraukė jiems pralaimėjimo gėdą.
67Juozapo palapinę jis atmetė,
Efraimo giminės neišsirinko,
68bet pasirinko Judo giminę,
Siono kalną, kurį labai myli.
69Jis pastatė savo šventovę lyg namus danguje,
įtvirtino ją lyg pačią žemę, amžinai tvirtą.
70Išsirinko Dovydą, savo tarną,
ir pasiėmė jį nuo avių.
71Atsivedė Dovydą nuo žindenių avių,
kad ganytų jo tautą Jokūbą, jo paveldą Izraelį.
72Jis ganė juos dora širdimi
ir vedė įgudusia ranka.
