Dievo ir pranašo pokalbis
1Ištarmė, kurią pranašas Habakukas gavo per regėjimą.
2Kiek ilgai dar šauksiu, VIEŠPATIE,
o tu manęs neišgirsi?
Arba rėksiu: „Smurtas!“ –
o tu manęs negelbėsi?
3Kodėl rodai man nusikaltimus
ir žiūri į vargą?
Aš puldinėjamas ir prievartaujamas,
kyla vaidai, nesiliauja barniai.
4Įstatymas be galios,
teisingumas niekada nelaimi.
Sukčius apmauna teisųjį,
o teismo sprendimas kreivas.
5„Pasižvalgykite po tautas ir įsidėmėkite!
Stebėkitės ir apstulbkite!
Juk jūsų dienomis vyksta dalykas,
kuriuo netikėtumėte,
jei ir būtų jums pasakyta.
6Tikėk manimi! Aš išjudinu chaldėjus,
tą žiaurią ir veržlią tautą,
žygiuojančią per žemės platybes
užimti svetimų sodybų.
7Jie baisūs ir kelia siaubą;
jie patys nusistato teisę ir viršenybę.
8Jų žirgai greitesni už leopardus,
aršesni už vilkus vakare.
Jų ristūnai šuoliuoja,
jų raiteliai atjoja iš toli,
atskrenda lyg erelis prie grobio.
9Visi jie joja siaubti,
įbedę akis į priekį,
ir semia belaisvius kaip smėlį.
10Jie tyčiojasi iš karalių,
išjuokia valdovus.
Kiekvieną tvirtovę pajuokia,
supila žemių pylimą ir paima ją.
11Tuomet pasikeičia kaip vėjas
ir pradingsta.
Jie nusižengia ir nusikalsta,
nes jų dievas – jų pačių galybė!“
