36VIEŠPATS tikrai apgins savo tautą,
pasigailės savo tarnų,
kai matys nusilpus jų galybę,
nelikus nei vergo, nei laisvo.
37Tada jis tars:
‘Kur jų dievai – uola,
kurioje jie ieškojo prieglaudos?
38Kur dievai, valgę jų atnašų taukus
ir gėrę jų liejamųjų aukų vyną?
Tepakyla ir tepadeda jums!
Tebūna jums prieglauda!
39Dabar įsidėmėkite, kad aš, aš vienas esu tas,
ir nėra kito Dievo be manęs.
Aš daliju mirtį ir gyvastį,
sužeidžiu ir išgydau;
niekas nepajėgia išsigelbėti iš mano rankos.
40Taip, aš keliu ranką į dangų ir prisiekiu,
kaip esu amžinai gyvas:
41kai išgaląsiu savo tviskantį kalaviją,
ir mano ranka ims vykdyti teisingumą,
atkeršysiu savo priešams,
atlyginsiu tiems, kurie manęs nekenčia.
42Nugirdysiu krauju savo strėles,
o mano kalavijas mis mėsa,
krauju užmuštųjų ir belaisvių,
ilgaplaukių priešo vadų’.
43Džiūgaukite, tautos, dėl jo tautos,
nes jis atkeršys už savo tarnų kraują,
išlies kerštą savo priešams,
atlygins tiems, kurie jo nekenčia,
ir nuvalys savo tautos žemę“.
44Mozė atėjo drauge su Nūno sūnumi Jozue ir, žmonėms girdint, ištarė visus šios giesmės žodžius.
