1„Klausykitės, dangūs, leiskite man kalbėti,
tegirdi žemė mano lūpų žodžius!
2Tekrinta mano mokymas kaip lietus,
telaša mano kalba kaip rasa,
tarsi švelnus lietus ant gležnos vejos,
tarsi rasos lašeliai ant žolės.
3Juk VIEŠPATIES vardą skelbiu:
duokite garbę mūsų Dievui!
4Tai Uola! Jo darbai tobuli,
visi jo keliai iš tikrųjų teisingi.
Ištikimas Dievas, be apgaulės,
teisus ir patikimas!
5Tačiau neverti jo vaikai,
ta sukta, nedora karta,
pasielgė su juo apgaulingai.
6Nejau taip atsilygini VIEŠPAČIUI,
paika ir neišmintinga tauta?
Argi ne jis tavo tėvas, kuris tave sukūrė,
padarė ir įkurdino?
7Prisimink senovės dienas,
apsvarstyk praeities amžių metus;
klausk savo tėvo, jis tau paaiškins,
savo senolių, jie tau pasakys.
8Kai Aukščiausiasis skyrė tautoms jų paveldą,
kai dalijo Adomo palikuonis,
jis nustatė tautų ribas pagal Dievo sūnų skaičių,
9bet VIEŠPATIES dalis yra jo tauta,
Jokūbas yra jo paveldas.
10Jis rado jį dykumoje –
tyruose vaitojančios dykumos.
Priglobė jį, rūpinosi,
saugojo kaip savo akies vyzdį.
11Kaip erelis drąsina savo jauniklius,
plazdendamas virš lizdo,
taip jis išskleidė savo sparnus ir, paėmęs jį,
nešė pirmyn ant savo sparnų.
12Vienas VIEŠPATS jį tevedė,
nebuvo su juo jokio svetimo dievo.
13Jis atvedė jį ant krašto aukštumų
ir maitino laukų derliumi,
duodamas čiulpti medaus iš uolų
ir alyvmedžių aliejaus iš akmenuotos žemės,
14varškės iš bandų, pieno iš kaimenių
su taukais ėriukų ir avinų,
Bašano jaučių ir ožių,
drauge su geriausiais kviečiais;
putojantis vynuogių kraujas buvo tavo gėrimas.
