Raginimas atgailauti
12„Tačiau dabar, – tai VIEŠPATIES žodis, –
grįžkite pas mane visa savo širdimi,
pasninku, verksmu ir raudojimu;
13persiplėškite širdis,
o ne drabužius“.
Grįžkite pas VIEŠPATĮ, savo Dievą,
nes jis maloningas ir gailestingas,
kantrus ir kupinas gerumo,
pasirengęs atleisti, o ne bausti.
14Kas žino, ar jis vėl neatleis
ir nepaliks palaiminimo –
javų atnašų ir liejamųjų aukų
VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui?
15Pūskite ragą Sione,
skelbkite pasninką,
sušaukite į iškilmę bendriją!
16Sutelkite tautą,
paaiškinkite susirinkimui.
Sukvieskite senelius,
surinkite mažutėlius,
net žindomus kūdikius.
Jaunikis tepalieka savo kambarį,
o jaunoji – savo pavėsinę.
17Tarp prieangio ir aukuro
teverkia kunigai, VIEŠPATIES tarnai.
Tesako: „Pasigailėk, VIEŠPATIE, savo tautos,
nepadaryk savo paveldo pajuoka,
priežodžiu tautoms.
Kodėl tautos turėtų sakyti:
‘Kurgi jų Dievas?’“
