2Tamsos ir niūrumo diena,
debesų ir tamsumo diena!
Tarsi juoduma, gaubianti kalnus,
ateina gausi ir galinga kariauna;
panašių į juos niekada nėra buvę
nei po jų kada nors bus per kartų kartas.
3Pirma jų – ryja ugnis,
o jiems iš paskos degina liepsna.
Priešais juos – kraštas tarsi Edeno sodas,
o už jų – apleisti tyrlaukiai,
ir niekas nuo jų nepabėgs.
4Išvaizda jie panašūs į arklius
ir atšuoliuoja kaip karo žirgai.
5Trinksėdami tarsi karo vežimai,
jie šokinėja po kalnų viršūnes,
spragsi kaip ugnies liepsna, rydama šiaudus,
išsirikiuoja mūšiui kaip galinga kariauna.
6Prieš juos dreba tautos,
blykšta visų veidai.
7Kaip galiūnai jie puola,
kaip kariai kopia per sienas.
Visi žygiuoja pirmyn savo keliu,
nenukrypdami nuo savo takų.
8Vienas kito nestumdo,
kiekvienas laikosi savo kelio,
prasiveržia pro gynybą
ir lieka nesulaikyti.
9Jie puola miestą,
kopia sienomis,
lipa į namus,
lenda pro langus kaip vagys.
10Prieš juos dreba žemė,
virpa dangūs,
aptemsta saulė ir mėnulis,
žvaigždės sulaiko savo švytėjimą.
11VIEŠPATS pakelia balsą
savo kariuomenės priešakyje,
nes iš tikrųjų beribė jo stovykla!
Nesuskaitomi
vykdantys jo žodį.
Taip, VIEŠPATIES diena didi,
nepaprastai baisi
ir kas gali ją ištverti?
