2„Dangaus karalystė panaši į karalių, kuris kėlė savo sūnui vestuves. 3Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti. 4Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!’ 5Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, 6o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė. 7Tuomet karalius užsirūstino ir nusiuntęs kariuomenę sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą. 8Galop jis tarė tarnams: ‘Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. 9Todėl eikite į kryžkeles ir ką tik rasite, kvieskite į vestuves’. 10Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo. 11Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. 12Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo. 13Tuomet karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’. 14Mat daug pašauktų, bet maža išrinktų“.
Dievas ir ciesorius
15Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip jį sugauti kalboje. 16Jie nusiuntė pas jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, nes nežiūri žmonių poaukščių. 17Tad pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ 18Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? 19Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą. 20Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“
