1Argi nešaukia Išmintis,
ar nekelia balso supratimas?
2Ant kalvų palei kelią
ir kryžkelėse ji atsistoja;
3priešais miesto vartus,
prie įėjimo, ji šaukia:
4„Žmonės, jus aš šaukiu,
kreipiuosi į visą žmoniją!
5Neišmanėliai, mokykitės apdairumo,
bukapročiai, imkitės proto.
6Klausykitės, nes kalbėsiu apie kilnius dalykus,
iš mano lūpų ateis, kas teisinga,
7mano burna tars tiesą,
nes nedorumas pasibjaurėtinas mano lūpoms.
8Visi žodžiai iš mano lūpų yra teisūs;
juose nėra nieko sukto ar iškraipyto.
9Visi jie aiškūs žmogui, kuris supranta,
jie teisingi išprususiam žmogui.
10Priimkite mano pamokymą, užuot ėmę sidabrą,
ir pažinimą, užuot ėmę gryną auksą.
11Juk išmintis vertingesnė už brangakmenius,
ir jokie turtai negali su ja lygintis.
12Aš, Išmintis, gyvenu kartu su protingumu
ir įgyju sveiko proto išmanymą.
13Pagarbiai bijoti VIEŠPATIES reiškia nekęsti to, kas pikta.
Puikybės, įžūlumo, blogo elgesio
ir suktos kalbos aš nekenčiu.
14Turiu gerų patarimų ir sveikos nuovokos,
turiu supratimo ir jėgų.
15Per mane viešpatauja karaliai
ir valdovai leidžia teisius įstatymus.
16Per mane didžiūnai valdo
ir kilmingieji yra teisūs valdytojai.
17Aš myliu mane mylinčius,
o manęs stropiai ieškantys mane suranda.
18Aš turiu turtų ir garbę,
išliekantį lobį ir gerovę.
19Mano vaisius geresnis už auksą, net už gryniausią,
o pelnas, kurį duodu, vertesnis už geriausią sidabrą.
20Aš einu teisumo keliu,
teisingumo takais,
21suteikdama turtų mane mylintiems
ir pripildydama jų iždus.
