1Malda nelaimingo žmogaus, atsidūrusio neviltyje ir liejančio savo skundą VIEŠPAČIUI.
2VIEŠPATIE, išgirsk mano maldą, VIEŠPATIE,
ir mano šauksmas tave tepasiekia.
3Neslėpk nuo manęs savo veido, kai man sunku,
atsuk man savo ausį;
tą dieną, kai šaukiuosi tavęs,
skubėki manęs išklausyti.
4Juk mano dienos nyksta lyg dūmai,
ir mano kaulai anglėja tarsi malkos židinyje.
5Suvytusi ir nudžiūvusi lyg žolė mano širdis;
aš užmirštu net valgyti savo duoną.
6Nuo didelio dejavimo
iš manęs liko tik kaulai ir oda.
7Esu lyg paukštis tyruose,
lyg pelėda apleistuose griuvėsiuose.
8Guliu nemiegodamas ir skundžiuosi
lyg vienišas paukštis ant stogo.
9Visą dieną mano priešai mane užgaulioja,
kaip keiksmažodį taria mano vardą!
10Pelenus turiu valgyti vietoj duonos
ir ašaras maišyti su gėrimu
11dėl tavo apmaudo ir pykčio,
nes paėmei mane ir nusviedei į šalį.
12Mano dienos nyksta lyg vakaro šešėliai,
aš vystu tartum žolė.
13Bet tu, VIEŠPATIE, amžinai viešpatauji,
ir visos kartos mini tavo vardą.
14Tu pakilsi ir būsi gailestingas Sionui,
nes jau laikas jo pasigailėti,
skirtasis metas jau atėjo.
15Malonūs jo akmenys tavo tarnams,
o jo dulkės kelia jiems užuojautą.
16Tautos pagarbiai bijo VIEŠPATIES vardo,
visi žemės karaliai – tavo garbės.
17VIEŠPATS atstatys Sioną
ir apsireikš savo garbėje.
18Jis atsigręš į skurdžių maldavimą
ir nepaniekins jų maldos.
