Kaip Biblija žvelgia į žmogų?

Žmogus Biblijoje visada yra matomas santykyje su Dievu. Pr 2, 7 sakoma, kad Dievas žmogų sukūrė iš žemės. Tuo norima pasakyti, kad jis sukurtas ir norėtas Dievo, ir yra laikinas (plg. Ps 103, 14–16; Job 25, 6; 1 Pt 1, 24–25). Abiem aspektais jis nesiskiria nuo kitų kūrinių. Tačiau vienas dalykas jame yra unikalus: žmonės yra Dievo paveikslas (Pr 1, 26–28).

Tai reiškia, kad žemėje jie, kaip Dievo atstovai, turi sąmoningai gyventi santykyje su Juo. Adomas (Pr 2, 15–17) gauna pavedimą dirbti žemę ir ja rūpintis. Hebrajų kalboje žodis

adam

reiškia „žmogus, žmonija“. Mums visiems pasaulis patikėtas kaip ganytojams, atsakingiems už kitus kūrinius, todėl ir mes patys privalome atsiskaityti šeimininkui.

Vyras ir moteris, sukurti kaip Dievo paveikslas, yra lygiaverčiai ir lygiateisiai.

Žmonės, kaip Dievo paveikslas, gali patys būti kūrybingi. Jie gali susilaukti palikuonių, ką nors sukurti, suformuoti, pagaminti.

Pirmuosiuose Biblijos skyriuose randama kitų kertinių teiginių apie žmogų. Dievo įsakymu jam nustatomos privalomos ribos (Pr 2, 16–17), jis yra bendruomeniškas (Pr 2, 18).

Tačiau Biblijoje pasakojama ir tai, kad žmogus dažnai elgiasi prieš savo prigimtį (Pr 3): jis nenori pripažinti savo ribotumo, nori veikti pagal savo valią ir galiausiai būti kaip Dievas. Jis nesilaiko Dievo įsakymo ir taip nutraukia savo santykį su Dievu, kitais kūriniais ir savo darbais.

Biblijos žinia yra ta, kad Dievas šioje kaltėje nepalieka žmogaus, atitolusio nuo Dievo. Naujajame Testamente Jėzus Kristus yra tikrasis Dievo paveikslas (Kol 1, 15). Jis gyvena glaudžioje bendrystėje su Dievu, klausosi Jo žodžio, vykdo Dievo valią ir Juo visiškai pasitiki. Jis solidarizuojasi su kitais žmonėmis, yra pasirengęs jiems padėti ir įveikia sienas tarp žmonių. Jo darbai mums kalba apie Dievo artumą ir parodo besąlygišką Dievo priėmimą ir meilę. Jis gali būti mūsų gyvenimo matas.